Nuosėdos

Būna žmonės, kuriuos mylime, kurie myli mus, be kurių negalime gyventi ar tiesiog žmonės, su kuriais gera būti.
Būna žmonės, kurie spinduliuoja tokią nenusakomą šilumą ir ramybę. Net jei jų nepažįstame - užtenka žvilgsnio, šypsenos, prisilietimo.
Būna žmonės, kurie mum gadina nervus, veda mus iš kantrybės, kurie mus supykdo ir tokie, kurių mes nemėgstam, šalinamės - netgi nekenčiam. Kurie mus įžeidžia, paniekina, nuskriaudžia, išduoda. Bet net ir jie priverčia mūsų kraują virti ir neleidžia tapti sausiems kaip smėlis.
Ir yra žmonės, nuo kurių dvelkia neįsivaizduojamas šaltis. Žmonės, kurie sukelia nepaaiškinamą baimę, siaubą ir liūdesį.
Iki vakar Arvena nežinojo, kad tokių esama. Gal ir žinojo, bet nebuvo sutikusi. Ir nežinojo, kad baimė gali būti be pagrindo - šalta, nuodijanti baimė, klaikas, stingdantis kūną, įsismelkiantis į širdį ir lėtinantis kraujo tekėjimą gyslose.

Iš užmaršties miglos pasirodė Klajūno šešėlis. Arvena vėl pavirto į debesį.

Tvardykis, Mati, tvardykis.