Tinka nusliūkina ežero link.
Žemė drėgna nuo ištirpusios krušos.
Ji pamato Julių. Ir Lotą.
Pusiau išsirengę, sulipę vienas su kitu, negirdėti nė garso.
Nieko sau, gražu, dingteli pirma mintis. Paskui kūnu siūbteli baisaus pykčio vilnis. Tokia stipri, kad akyse net kibirkštys sužybsi.
Dabar tik griebti didelį akmenį ir sutraiškyti jų galvas, kad net smegenys ištikštų. O jai dar ir veidą sudaužyti.
Tinka pamėgina kvėpuoti ramiai, tolygiai, bet sekasi be galo sunkiai.
Ko aš taip ilgai žiūriu į juos? Ji pajunta, kaip ašaros pritemdo žvilgsnį. Kodėl paprasčiausiai nebėgu šalin?
Todėl, kad myliu Julių. Ir todėl, kad tą jausmą norėčiau kuo griečiau nuslopinti.
Kad niekada daugiau niekam neleisčiau tapti man artimu.
Ir kad ateityje žinočiau, kuo viskas baigiasi, atsako jai kažkas jos viduje, mažutis, vos juntamas. Toks mažuliukas kaip paukščiuko širdis. Tik vos ne vos didesnis už nieką.
Tai, kas liko iš jos.
Ji pati.


Beatrix M.