Pavasaris

Išdegė pūgos, kariasi žodžiai,
Lyja pavasario lietūs nuobodžiai.
Ir keliasi dangūs aukštais. Ir aušta.
Ir ašaros tavo krenta su paukščiais,

Ir mylisi pievos, ir gesta žibintai -
Beprotiškai baikščiai tu juos užgesintai.
Sūpynėse supasi-nesisupa niekas.
Ta meilė, mieloji, nelyginant sliekas.

Ir kartojam save, ir mokomės mokytis
To, ką jau turim ir tai, dėl ko tylim.
Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė,
Ant tavo blakstienų žiemoja nebyliai.

Ji kaip ir mes – visai užsimiršo,
Vėlavo ir niršo už tokį likimą,
Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną,
Kurią ji surado ant tavo blakstienų.

Mes - lyg šunys senukai už pieninės vartų,
Trokštam troškimo pabėgt šitiek kartų
Kartu ir po vieną lyg snaigės laimingai
Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai

Stebim save ir ilgimės godžiai,
Kai lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim,
Ir šimtmečių šviesos dar kvepia ugnim.

Dabar aš tik noriu pasilikt su tavim.

Domantas R.