At one state of mind pop music is the best treatment.

Turiu klausimą, beveik prilygstantį legendiniam "who killed Kenny?"

Kas buvo Aivaras ir lėlininkas?

two bare feet

Jaučiu, kaip kažkas burzgia iškart virš bronchų.
Sakyčiau, katinas, bet nėra čia tokio.

- Aš būsiu meškiukas, o tu - tigriukas. Aš eisiu žvejoti, o tu - grybauti,- tarškėjo Augustinas iš po žalio skėčio su krokodilais.
- Bet aš nemoku grybauti! - nuoširdžiai susirūpinau.
- Aš tave išmokysiu, - protingi vaikai nemato problemų nereikšminguose dalykuose.

Pietų gaminimą pradėjome prie medinio namelio. Augustinas pavaikščiojo aplink namelį, apžiūrėjo balas ("aš čia žvejosiu") ir pradėjome ieškoti meškerės pievoje už smulkių krūmelių eilės. Didžiausiai rastai šakai skabiau šonines šakeles, klausydama, kaip kažkas jam nepadėjo meškerės pasidaryti.
O tada grįžome prie namelio - jis iškart susiruošė žvejoti krabų.
- Tau reikia grybauti! - beveik kategoriškai pasakė.
- Bet aš tikrai nemoku, - pasiguodžiau. Mes buvome pievoje prie mokyklos: dėžė žvyro, medinės kopečios ir medinis namelis. Na, dar ir medinis suolas, prie kurio vežimą su broliu palikome.
- Einam, išmokysiu.
Kitoje namelio pusėje pasakė nupiešti grybą. Po to kitą. O tada didelį didelį.
- O dabar paimk grybą! - rodė į patį didžiausią.
- Ne, man šitas per sunkus..
- Tada reikia krepšelio.
Netrukus ant žemės atsirado pintas krepšys, į jį prikrovėm daug grybų ir kartu (krepšys buvo labai sunkus nuo daugybės pieštų grybų ) nunešėm iki keptuvės, ten juos sumetėme troškintis.

Netrukus Augustinas parnešė sužvejotą krabą. O kai tas jau kepė, pargabeno ir kitą (klevo lapą).

Bulves atstojo akmenukai iš kitos pievos pusės. Augustinas ten anksčiau bulvių pasėjo, bet va, pavasaris, nederliaus metas, tad tik kelias teradome (kokie niekšai išnaikina pievose akmenis???).
Pietus gardinome žoliškais druska ir pipirais.
Pateikėme pieštose lėkštėse.
Serviravome suolą.
Užtat maisto laiminimo giesmelė buvo tikra!
(jei atmestume jo nepataikymą į muziką ir mano žodžių nemokėjimą)

Pasigirsta barbenimas į duris. Išgirstu puse ausies ir praleidžiu kaip eilinį garsą. O Augustinas tiesiu taikymu nubėga ir atrakina duris. Ir susigėdęs (lyg po išdaigos) grįžta slėptis po lova.
Praveriu duris - o ten stovi du žavūs vyrai, kaip svajonių išsipildymas mano senmergės sindromo kamuojamoms akims. Vienas jau lipantis laiptais į viršų, kitas vis dar tikintis, kad kažkas atidarys.
Iškišusi galvą nusišypsau (seniai mačiau du tokius žavius vyrus be didelės konkurenčių palydos) ir pajaučiu, kaip Augustinas taip pat prasibrauna, pažiūrėti.
-Mes čia su tokiu reikalu, - pradeda besiviliantis,- ar turite kabelinę arba internetą?
-Kabelinę ar internetą,- sumurmu mąstydama. Žvilgteliu žemyn į be galo protingą vaiką. -Augustinai?
-Ką? - myliu jį jau vien už tai, kad visada žiūri tiesiai į akis.
-Ar mes turime kabelinę arba internetą?
Jis susimąsto. Žavūs vyrai žaviai šypsosi.
-Kas yra kabelinė? - paklausia taisyklingai tardamas raides.
Prunkšteliu. Lyg atsiprašydama paglostau mažąjį, nussišypsau plačiai plačiai ir tariu vyrams:
-Žinote, aš auklė..

A mathematician is a device for turning coffee into theorems. (Paul Erdos)

jei neturėčiau interneto, mano socialinis gyvenimas neegzistuotų.

Bibbidi-Bobbidi-Boo!

Pamenu, vieną naktį mane pažadino pypsėjimas. Fėjos skubiai pasišalino iš mano sapno, Pavasaris išlindo iš tulpės ir trindamas užmiegotas akis piktai žvilgtelėjo į mano telefoną. Taip, žinoma,- skubiai griebiau savo plytą, kad perskaityčiau atsiųstą žinutę.
Pakėlusi akis dar pamačiau, kaip fėjos įsitaisė tulpėse miegoti, o Pavasaris viltingai žvilgtelėjo pro apšalusį langą. „Dar ne,- pasakė. Bet jau jau .. tuoj“ Prisimenu, lyg tai būtų buvę šiąnakt. O jo jau porą savaičių nėra.

Šįryt mane pažadino švelnus jausmas. „Eikš, aš čia...“  išbėgusią į lauką pasveikino švelnus dvelkimas į veidą. Ateinu,- šyptelėjau. Tuoj.
Sankryžoje pasimečiau – kur eiti, jei kelio nežinau? Vėjelis pūstelėjo iš kairės. „Ateik, laukiu...“ ir aš nubėgau iš paskos. Gaudžiau jį, kaip kad anksčiau sapnuose vydavausi fėjas. Krykštaudama šokinėjau per balutes, pastebėjusi kiekvieną paukštį šyptelėjau, kol atsidūrusi ant kalvos užsimerkiau – šioje vietoje jis buvo visur: papūsdavo iš vieno šono, kitame pažaisdavo mano plaukais, toli toli priekyje kalbėjo paukščių balsais, po kojom augino samanas. Nemačiau jo, bet jis buvo čia. Pažadas būti vis dar pleveno ore.

Pajutau savo ranką jo delne. „Aš čia,- sušnibždėjo,- ir būsiu čia ilgai. Daug darbų dar liko – sniegas slepia besikalančią žolę, medžiai vis dar miega, upeliai vos vos prasiveržia pro ledo užtvankas, paukščiai vis dar derina balsus, o tu – tu iki šiol manęs nepaleidi.“ Galėjau atsimerkti ir pažvelgti į jo akis, prirakinti vieninteliu žvilgsniu ir priversti likti su manim. Tačiau man negalima tapti savanaude.
Paglostęs man skruostą pirštų galiukais nuskrido, palikdamas gaivų orą kalvos viršūnėje. Dar ilgai stovėjau užsimerkusi, ištiesusi rankas į šalis, klausydama jo džiugaus juoko, tolstančio lygumoje. Ačiū, kad buvai su manimi,- šyptelėjau.

Tąkart grįžau jau į visiškai tuščią butą – tulpės senokai buvo nuvytusios, nes nebebuvo jose įnamio, geriančio karštą kakavą ir už kiekvieną puodą atsilyginančio nauja šypsena ir istorija. Tik mažos apelsinų rožės žymėjo vietą, kur kažkada gyveno mano vienintelis Pavasaris.

2007 – 03 – 10