Pradėti dieną saulei tekant, ir baigti leidžiantis.
Ryte važiavau į rytus, išlipau galutinėje stotelėje, ir grožėjausi saulėtekiu.
Vakare grįžinėjau namo, į vakarus. Ir namus pasiekusi mačiau, kaip dingsta saulė.

Siaubas, kaip nesveika.

Kaskart, kai per ilgai užsisėdžiu namie, pradedu norėti gaminti.
Tiksliau, pradedu norėti ypatingai gero skonio.
Ir tokiais atvejais net gliutamatas nebegali manęs apgauti - gal čia profesinis atsparumas chemikalams.
Anksčiau versdavau knygas su receptais. Ieškodavau TO.
Po to pradėjau juos kurti iš galvos.
O dabar į mano virtuvę atėjo internetas. Ir pora nuostabių "domestic goddess". Norėčiau tokia tapti. Kada nors. Geras vyras, jaukus namas, graži katė. Gal pora patrakusių vaikų.

Šiemet noriu šokoladinio torto. Labai šokoladiško šokoladinio torto. Nedidelio gabalėlio - tik skoniui pajausti.
Tokio kaip pirmame kurse - po pirmų pavasario semestro paskaitų užėjau į prekybos centrą ir ten radau ketvirtadalį torto - šokoladiniai biskvitai, šokoladinis pertepas, o aptepta storu sluoskniu šokoladinio kremo ir viršus, suformuotas į spygliukus, apibarstytas kakavos milteliais.
O gal tai buvo antrame kurse? Pamenu tik, kad buvo daug sniego, artėjo gimtadienis, ir buvo baisiai liūdna.
Šito torto vis dar ieškau. Panašu, kad jo nebegamina.

Tad šiemet bandau jį iškepti. Ieškau recepto, kepu mažas mažas porcijas.
Bet vis ne tas.

Sako, šokoladinis tortas gydo širdį. Visai kaip ledai. Bet lyg ir nėra nuo ko gydyti - niekas nesiteikia pabandyti sudaužyti manosios.
Gal ir nėra ką daužyti.

Šiandien kepiau šokoladinį šokoladinį.
Biskvitas sukrito tik išimtas iš orkaitės, o kremas (dar niekada taip puriai sviesto nebuvau išsukus) su cukraus gabalėliais - neištirpo, bjaurybės.

Valgau šiek tiek kankindama save - nes vis labiau netikiu, kad kadanors rasiu. O jei ir rasiu, tikriausiai nebeatpažinsiu.

Sumąstė vėl papildyti savo aprašymą.
Bakalaurinio rašymas, vadinasi..

Open me up and you will see
I'm a gallery of broken hearts
I'm beyond repair, let me be
And give me back my broken parts

kažkaip gražiai šiandien skambasi.

Daug daug mėlyno tirpalo.
Tas daug yra 20 ml vakarui.

Kai sekasi, mėlyna pasikeičia į žalsvą ar net (!) geltoną.
Ir tas daug būna apie 10 ml.

O šiandien nesiseka.
Šiandien jau buvo 20 ml.
Ir visi dvidešimt išsisluoksniavo.

Jau ketvirti metai, kai su manimi negalima šnekėtis nuo gruodžio iki vasario vidurio. o tada nuo gegužės vidurio iki birželio galo.
Kažkaip sesija žudo. Vis dar girdžiu dejuojančius neuronus. O grįžusi namo negaliu šnekėti bendrine kalba.
O dar ta senėjančių metų  krizė..
Kai aplankau kažką, o tada tas kažkas "paslaptingai" dingsta ir grįžta su niekučiu rankose.
Kai draugė gamina "surprise party" man mano namuose, atsivesdama grupiokų gaują. Bet aš dar to nežinau. Tik šį vakar nustebsiu visus prie durų pamačius.
Kai jau antra savaitė mąstau, kad beviltiškai senstu. O gero vyro aplink nematau.

vis perskaitau, kaip save aprašo žmonės.
kartais paklausiu, kaip apibūdintų save.
kartais pasunkinu - iki septynių žodžių.

smagu.

kaip skiriasi.

kaip labai skiriasi.

ir kaip kiekvienas bando apsimesti.

taip pat ir aš.



net ir nieko nerašydama.

Kaip aprašyti pasaulį, kuriame gyveni?
Kaip rašyti, kad tie, kurie jo nematę, viską teisingai įsivaizduotų, o tie, kurie jau jame gyvena, nemanytų, jog per daug aiškinama?

kaskart taip pat.
kaskart kitaip.

nedrąsiai.

hm.
kiekvienas matome kiekvieną vis kitaip.
todėl įdomu išgirsti, ką kitas apie tave mano.

aš sau - neužaugusi nebrendyla.
kas tu sau?