pas mene vel atsalimas.
ledynmetis

nors ne... jau pasiule. hrrrr...
iseinu.
taskas.

siandien as noriu pestis...

kas nori pasimusti?

kartais kyla nenumaldomas noras sunaikinti tuos, kurie salia. isnykti is sio pasaulio nepaliekant zymes ar tiesiog numirti.

grizau is nac j gamt moksl konkurso... antra vieta...
argi as ne genijus?



ir vel ta didybes manija... na, bet jei pati nepasigirsiu, tai nieks ir nesuzinos...


geda.....

girdziu osiant jura... didele bala ir ne daugiau... bet vistiek kazkuo ipatinga. nezinau, kuo, bet ipatinga. nueinu ir atsisedu. ant mano suoliuko. jis ne mano, taciau visada sedziu tik ant jo. kiti negeri. arba ant smelio. ir ziuriu...

po poros valandu atsiranda salcio pojutis. metas traukti namo. kad nepabegtu balsas.

nezinu, kiek laiko galeciau taip sedet. dabar zmoniu nera. tyku ramu aplink. bijo lietaus. ir gerai.
bent retkarciais galiu manyti, jog kazka turiu...

gyvenimas - kaip krintanti porceliano vaza. visi zino, jog sudus, tik nezino kada.

atrodo, lyg visi tebetu, kaip isleto krenta vaza.                ir lauktu....

                  lauktu...
                  lauktu...
kol sudus.

ir bus galima pamindzioti sukes...





kaip puiku, kai turi zmoniu, pakelianciu nuotaika

kai skraidai padangemis, vienintelis aiktas, del kurio turi jaudintis yra debesys. jei suvazinesi, gali prisistatyti kokia padangiu policija ir uzdaryti i ozonini kalejima. o tada kiltu mintys, jog siltnamio efektas - gerai...
nors puikiai zinom, jog ne...

siandien jau n-taji karta ziurejau „princese mononoke“. ir kodel gyvendami iliuziju pasaulyje stengiames nematyti to, kas tikra? kodel?