keistas dalykas - regis, ką tik Dievas nustojo juoktis, bežiūrėdamas į mane, mano gyvenimą, taip neseniai, tik prieš Kalėdas. pradėjau mąstyti, regėti pasaulį kitaip, išgirsti daugiau
o dabar panašu, kad vėl girdžiu Jį pradedantį kikenti. taip tyliai tyliai, dar tik šypsena pamažėle virsta į juoką, žinot, yra tokia riba. tačiau Jis jau kikena. siųsdamas man naują žmogų.
kartais norisi pažiūrėti Jam į akis ir pasakyti "gal baik? kiek galima? juk žinai, kad aš visiškai ant ribos... " bet ne. neišeina. gal per mažai stengiuosi.

Dieve Dieve, ir ko gi Tu vėl nori nebesišypsoti man prieš užmiegant? kodėl ir vėl savo juoku nori trukdyti man užmigti?

jei aš būčiau Dievo vietoje.... žvengčiau tik pamačius mano veidą - tiek daug nesąmonių jis primintų...

būna, kad gyveni labai tikrą gyvenimą, labai tikrai eini į paskaitas, verdi namie maistą, lauki lietuje vėl veluojančio autobuso, sloguoji, rūpinies šaldytuvo papildymu, mokaisi mokaisi mokaisi... ir tik kelios nerealaus gyvenimo akimirkos atrodo esančios tikresnės, nei visas likęs gyvenimas.
tokios būna stovyklos nuskriaustiems vaikams, kurių akyse šviečia džiaugsmas.
tokie būna savaitgaliai su draugais, kurie priima tave tokį, koks esi.
tokie būna šokiai iki visiško išsekimo, kai net žandikaulius skauda nuo juoko.
toks būna arbatos gėrimas su pačiu pačiu geriausiu draugu.
tokia būna akimirka, kai vos spėji atšokti nuo lekiančios mašinos.
toks būna skausmas, trunkantis visą amžinybę, iš tikrųjų tik akimirką.

ir svarbiausia - taip būna visiems. tik dauguma to nežino. ir bijo prisipažinti.
kodėl?

kodėl? paklausiau.
tiesiog. pasakė.
jaučiuosi, lyg vėl pasiduodu vidury kovos. pasakiau.
tu dėl to nekalta. nuleido akis.
tai kas nutiko? vėl paklausiau.
tu man per gera. gynėsi.
bet vistiek tu man patinki. šyptelėjau.
niekaip nesuprantu - už ką? pakėlė akis.
tiesiog. gūžtelėjau.
taip nebūna. pasakė.
būna. pasakiau.
būna. pakartojo.
kokią savaitę nesimaišyk man po akim. pasakiau.
pasistengsiu. pažadėjo.
o tu man vistiek patinki. šyptelėjau.
nemačiau jo jau mėnesį.

man asmenybės krizė. kitaip nepavadinsi. lyg mažas kačiukas, ką tik parduotas turguje.
apsimetu, jog viskas gerai, bet atsidūrusi nepažįstamų kvapų pasaulyje sutrinku -
kodėl gėlės čia kvepia kitaip?
kodėl laikas čia lekia daug greičiau?
kodėl daug lengviau bendrauti su žmonėmis?
kodėl laisvės vėjas taip svaiginančiai supa mane?
kodėl tik dabar galiu rasti žmonių panašiomis vertybėmis?
kodėl viskas, ko man reiia - tik keli apkabinimai per dieną ir daug daug miego?
kodėl kitiems aš pagaliau atrodau normali?
kodėl viso to nebuvo gimtajame kaime?
kodėl taip sunku ten grįžti ir vaidinti, jog niekas nepasikeitė?
kodėl rėmai ten mane taip spaudžia, jog laukiu nesulaukiu grįžimo čionai, į naujus namus?
kodėl bijau artėjančių atostogų, kai privalėsiu grįžti iš šio rojaus į tą praeitį?

kodėl aš nebežinau, kas esu?

man tai panašu į kažkokią priklausomybę - kai žinai, kad po susitikimo su mylimu žmogumi jo pasiilgsi daug labiau nei prieš tai, ir tas ilgesys daug labiau tave kankins, tačiau vis tiek godžiai griebi tas kelias akimirkas su juo.
man tai panašu į kažkokią beprotybę - kai leki visu greičiu į sieną ir su šypsena vis didini greitį ir mėgaujies neišvengiamybės pojūčiu.
man tai panašu į kažkokį tvarkymąsi - kai valai savo namus šypsodamasi ir kartu skaidrini savo sielą.
man tai panašu į kažkokį vaiduoklį - kai girdėjai gandus, kad kažkas kartais vyksta, tačiau savosios situacijos į tų gandų rėmą nesutalpini -

juk kiekvienas vaiduoklis kitoks.
kiekvienas tvarkymasis kitoks.
kiekviena beprotybė kitokia.
kiekviena priklausomybė kitokia.
kiekviena meilė kitokia.
kiekviena meilė išskirtinė.
manoji meilė yra tobula.

tačiau ar tai meilė?

juk niekas negali apibrėžti teoremomis.
niekas negali duoti instrukcijų.
niekas negali teisti, kad myli ne taip.
niekas negali būti taip arti, kaip tas vienintelis.
niekas negali jo atimti.
niekas negali ... tiesiog negali.

kodėl kai kurie žmonės tiesiog neklauso gerų patarimų?
jei geraširdis chemika pataria "nespjauk į natrį...", gal reiktų paklausyt... juk jis ne šiaip koks, o geraširdis....
mūsų mažai tokių :)

dabar esu beveik visiškai infiltruota į chf.
jau mano klasiokė nebesupranta mano kalbos.
jau mano sesuo sako, kad aš nuolat keikiuos, nors tik garsiai galvoju, ar oksidinimui geriau naudoti permanganatą ar osmio tetraoksidą.
jau mano mama galvoja, kad esu ten, kur reikia.
jau mano Dievas šypsosi man prieš užmiegant

Pasitarimai nepagimdė nė vienos didžiosios idėjos, bet palaidojo keletą idiotiškų.

(patikrinta)

Niekada nenustok šypsotis, net kai tau liūdna: kas nors gali įsimylėti tavo šypseną.

Jeigu klausysies širdies balso ir netingėsi pakrutint smegenis, tai niekad ir nesuklysi