man tai panašu į kažkokią priklausomybę - kai žinai, kad po susitikimo su mylimu žmogumi jo pasiilgsi daug labiau nei prieš tai, ir tas ilgesys daug labiau tave kankins, tačiau vis tiek godžiai griebi tas kelias akimirkas su juo.
man tai panašu į kažkokią beprotybę - kai leki visu greičiu į sieną ir su šypsena vis didini greitį ir mėgaujies neišvengiamybės pojūčiu.
man tai panašu į kažkokį tvarkymąsi - kai valai savo namus šypsodamasi ir kartu skaidrini savo sielą.
man tai panašu į kažkokį vaiduoklį - kai girdėjai gandus, kad kažkas kartais vyksta, tačiau savosios situacijos į tų gandų rėmą nesutalpini -

juk kiekvienas vaiduoklis kitoks.
kiekvienas tvarkymasis kitoks.
kiekviena beprotybė kitokia.
kiekviena priklausomybė kitokia.
kiekviena meilė kitokia.
kiekviena meilė išskirtinė.
manoji meilė yra tobula.

tačiau ar tai meilė?

juk niekas negali apibrėžti teoremomis.
niekas negali duoti instrukcijų.
niekas negali teisti, kad myli ne taip.
niekas negali būti taip arti, kaip tas vienintelis.
niekas negali jo atimti.
niekas negali ... tiesiog negali.