keistas dalykas - regis, ką tik Dievas nustojo juoktis, bežiūrėdamas į mane, mano gyvenimą, taip neseniai, tik prieš Kalėdas. pradėjau mąstyti, regėti pasaulį kitaip, išgirsti daugiau
o dabar panašu, kad vėl girdžiu Jį pradedantį kikenti. taip tyliai tyliai, dar tik šypsena pamažėle virsta į juoką, žinot, yra tokia riba. tačiau Jis jau kikena. siųsdamas man naują žmogų.
kartais norisi pažiūrėti Jam į akis ir pasakyti "gal baik? kiek galima? juk žinai, kad aš visiškai ant ribos... " bet ne. neišeina. gal per mažai stengiuosi.

Dieve Dieve, ir ko gi Tu vėl nori nebesišypsoti man prieš užmiegant? kodėl ir vėl savo juoku nori trukdyti man užmigti?

jei aš būčiau Dievo vietoje.... žvengčiau tik pamačius mano veidą - tiek daug nesąmonių jis primintų...