krizė

Jau ketvirti metai, kai su manimi negalima šnekėtis nuo gruodžio iki vasario vidurio. o tada nuo gegužės vidurio iki birželio galo.
Kažkaip sesija žudo. Vis dar girdžiu dejuojančius neuronus. O grįžusi namo negaliu šnekėti bendrine kalba.
O dar ta senėjančių metų  krizė..
Kai aplankau kažką, o tada tas kažkas "paslaptingai" dingsta ir grįžta su niekučiu rankose.
Kai draugė gamina "surprise party" man mano namuose, atsivesdama grupiokų gaują. Bet aš dar to nežinau. Tik šį vakar nustebsiu visus prie durų pamačius.
Kai jau antra savaitė mąstau, kad beviltiškai senstu. O gero vyro aplink nematau.