Augustinas

- Aš būsiu meškiukas, o tu - tigriukas. Aš eisiu žvejoti, o tu - grybauti,- tarškėjo Augustinas iš po žalio skėčio su krokodilais.
- Bet aš nemoku grybauti! - nuoširdžiai susirūpinau.
- Aš tave išmokysiu, - protingi vaikai nemato problemų nereikšminguose dalykuose.

Pietų gaminimą pradėjome prie medinio namelio. Augustinas pavaikščiojo aplink namelį, apžiūrėjo balas ("aš čia žvejosiu") ir pradėjome ieškoti meškerės pievoje už smulkių krūmelių eilės. Didžiausiai rastai šakai skabiau šonines šakeles, klausydama, kaip kažkas jam nepadėjo meškerės pasidaryti.
O tada grįžome prie namelio - jis iškart susiruošė žvejoti krabų.
- Tau reikia grybauti! - beveik kategoriškai pasakė.
- Bet aš tikrai nemoku, - pasiguodžiau. Mes buvome pievoje prie mokyklos: dėžė žvyro, medinės kopečios ir medinis namelis. Na, dar ir medinis suolas, prie kurio vežimą su broliu palikome.
- Einam, išmokysiu.
Kitoje namelio pusėje pasakė nupiešti grybą. Po to kitą. O tada didelį didelį.
- O dabar paimk grybą! - rodė į patį didžiausią.
- Ne, man šitas per sunkus..
- Tada reikia krepšelio.
Netrukus ant žemės atsirado pintas krepšys, į jį prikrovėm daug grybų ir kartu (krepšys buvo labai sunkus nuo daugybės pieštų grybų ) nunešėm iki keptuvės, ten juos sumetėme troškintis.

Netrukus Augustinas parnešė sužvejotą krabą. O kai tas jau kepė, pargabeno ir kitą (klevo lapą).

Bulves atstojo akmenukai iš kitos pievos pusės. Augustinas ten anksčiau bulvių pasėjo, bet va, pavasaris, nederliaus metas, tad tik kelias teradome (kokie niekšai išnaikina pievose akmenis???).
Pietus gardinome žoliškais druska ir pipirais.
Pateikėme pieštose lėkštėse.
Serviravome suolą.
Užtat maisto laiminimo giesmelė buvo tikra!
(jei atmestume jo nepataikymą į muziką ir mano žodžių nemokėjimą)