Augustinas

Pasigirsta barbenimas į duris. Išgirstu puse ausies ir praleidžiu kaip eilinį garsą. O Augustinas tiesiu taikymu nubėga ir atrakina duris. Ir susigėdęs (lyg po išdaigos) grįžta slėptis po lova.
Praveriu duris - o ten stovi du žavūs vyrai, kaip svajonių išsipildymas mano senmergės sindromo kamuojamoms akims. Vienas jau lipantis laiptais į viršų, kitas vis dar tikintis, kad kažkas atidarys.
Iškišusi galvą nusišypsau (seniai mačiau du tokius žavius vyrus be didelės konkurenčių palydos) ir pajaučiu, kaip Augustinas taip pat prasibrauna, pažiūrėti.
-Mes čia su tokiu reikalu, - pradeda besiviliantis,- ar turite kabelinę arba internetą?
-Kabelinę ar internetą,- sumurmu mąstydama. Žvilgteliu žemyn į be galo protingą vaiką. -Augustinai?
-Ką? - myliu jį jau vien už tai, kad visada žiūri tiesiai į akis.
-Ar mes turime kabelinę arba internetą?
Jis susimąsto. Žavūs vyrai žaviai šypsosi.
-Kas yra kabelinė? - paklausia taisyklingai tardamas raides.
Prunkšteliu. Lyg atsiprašydama paglostau mažąjį, nussišypsau plačiai plačiai ir tariu vyrams:
-Žinote, aš auklė..