gogoneseniai žėjau laidą per LRT,
berods Tikėjimas ir gyvenimas, ruskai
jeeetau, man nesivaidena
kaip tas Tomas Venclova varo ant
lietuvių ir Lietuvos...
taip lyg ir ne visai tiesiai
lyg ir su užuolankom bet užuolankos
tokios ir per įvairius jo pasisakymus
jų prisirenka tiek kad ką šis žmogus
nori pasakyt nesuprast neįmanoma
jis kalba pagiežą o gyvena
greičiausiai nuoskaudom
ir to dar negana justi tox lyg ir noras
erzinti ir žeminti lyg lietuviai būtų
kvaili ir buki šunys uodeguoti kaimiečiai
gal teko matyt? taip elgiasi gudrios
varnos tampančios šunis už uodegų
apmėtančios juos kuom nors
arba staiga nusileidžiančios
jiems ant nugarų ir kertančios snapu
tox a la subtilus kalbėjimas manant
kad lietuviai jau tokie kvailiai
kad įžeidinėjimų neperpras
gal kas ir neperpras nes tam be abejo
reiktų pasitelkt naratyvus ir kontextus
be kita ko Venclova mėgsta pabrėžt
savo disidentiškumą
bet ar jis tikrai buvo disidentu?
nei Milošas nei Brodsky tikrai ne
ir ko gero kad ir jis taip pat nebuvo
Milošas apskritai neslėpė savo
simpatijų komunistam bei rusam
Brodsky atsidūrė Amerikoj dėl savo
žydiškumo
Venclova dėl to paties ir jei nebūtų
buvęs žydu tai jokie keliai į USA
jo nebútų nuvedę
kaip tai nutylimas faktas kad TSRS
pagal sutartį su JAV paleisdavo norinčius išvykt žydus
jei visi žydai ieškoję savo
izraelių amerikų medaus ir pieno krantų
arba tiesiog kur geriau
imtų vadintis disidentais
nacionalinių premijų tikrai neužtektų
kai pamatau perskaitau arba išgirstu
Venclovą visąlaik prisimenu jaunystę
man gal penkiolika ar panašiai
ko gero kad gili žiema ir pusnys
irgi gilios
mačiau jį per Šilelį
ir jau tada man pasidarė įdomu - kas
šis kosmopolitas neslepiąs savo
slaviškai žydiškų atspalvių kosmopolitizmo smarkiai
besižavinčiu Krokuva ir gal šiek tiek
Vilniumi
kalbėdamas apie miestus kuriuose
norėtų gyventi juos vardyja kaip
keliaujantis prekijas
būtent taip ne kaip poetas
profesorius dėstytojas bet kaip
turguje besiderąs pirklys
Krokuvai su savo tarybine praeitimi
ko gero nepasirodė įdomus
nors kas žino gal Krokuva
nudavė kad domisi šiuo veikėju
gi Vilniys užbėgo už akių
ir štai Venclova yra visaip lepinamas
ir leidyklų ir žiniasklaidos ir premijų
ar viso to būtų sulaukęs Lenkijoj
nežinia, juk Nobelio jis taip ir negavo
užtat viską ko taip reikia senatvės
dienoms ir visą jis gavo čia, Vilniuje
Vilnius dėkingas jam už rezidavimą
už jo panieką pagiežą ir visa ką
Vilnius lanxtosi Vilnius yra savęs
negerbiantis padlaižys
gyvenk mėgaukis ir žvenk Venclova
|
Naujas kūrinys
Vartotojams
Kita
|
2025-01-22 03:30
Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-24 22:34
https://m.klaipeda.diena.lt/naujienos/vilnius/menas-ir-pramogos/nobelio-laureato-palikimo-lietuvoje-tik-pedsakai-414586
Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-24 22:33
FILMO APRAŠYMAS
Kai literatų iš Maskvos šeima – Liudmila ir Andrejus Sergejevai pirmą kartą atvyko ilsėtis į Palangą, jie negalėjo net įsivaizduoti, kokią įtaką šeimos poilsis turės XX a. literatūros istorijai ir kad jie taps savotišku tilteliu tarp Rytų ir Vakarų, nutiestu sovietiniais laikais. Palangoje sutuoktiniai susidraugavo su poetu Tomu Venclova, kuriam netrukus pristatė savo draugą Josifą Brodskį. Poetas ėmė dažnai lankytis Lietuvoje, kur ne tik kūrė eilėraščius, bet ir gydėsi dvasines žaizdas. Vilniuje Brodskis pirmą kartą iš Venclovos išgirdo apie lenkų poetą Czesławą Miłoszą, su kuriuo susipažino jau emigracijoje. Vėliau abu padėjo Venclovai emigruoti iš SSRS. Šių trijų garsių XX a. poetų kai kurie svarbiausieji likimų bruožai nuostabiai panašūs. Visi pasitraukė iš sovietų imperijos. Visiems Amerika tapo bendro likimo vieta. Visus juos sieja ne tik emigrantų likimas, bet ir meilė Lietuvai. (N-7) 23 d. seanse dalyvaus Tomas Venclova ir filmo kūrybinė komanda. 25 d. seanse dalyvaus režisierė Lilija Vjugina. Skalvija Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-24 21:39
Aš esu tik nuolankus archyvų kurmis. Jų kadaise daug turėjęs ir prateriojęs kaip tik dalį apie T. V. LT Istorijos istorijas. Bet naujai prašysiu.
Irena Balčiūnienė perdavė daug įdomios ir autentiškos info. Va, išknisau vieną vertimą. Bet jis aprašomasis daugiau nei analitinis, bet iš čia juntame ryškią vencloviškąją žydorusofiliją. "Apie Aną Achmatovą ir Tomą Venclovą / Ana Achmatova ir Tomas Venclova Iš Liudmilos Sergejevos atsiminimų knygos „Gyvenimas buvo ilgas“ . Ištrauka Mudu su Andrejumi pirmą kartą į Lietuvą atvažiavome 1963 metais. Jau pirmą dieną Palangoje susitikome su Tomu Venclova ir iškart susidraugavome. Prieš tai Tomui apie mus, o mums apie jį daug pripasakojo beveik visus pažinojęs Lionia Čertkovas. Iškart susižavėjome Tomo gabumais ir išprusimu, taip pat puikiu humoro jausmu. Tomas dažnai lankydavosi pas mus Maskvoje, visada buvau jam dėkinga už Lietuvą, ir kartą jis pasakė: „Tai geri mainai – už Lietuvą gavau du rusų klasikus.“ Jis turėjo omenyje dar gyvą Achmatovą , ir Brodskį , kuriam Nobelio premija tuomet nė nekvepėjo. Tomą Venclovą su Achmatova ir Brodskiu supažindinom mudu su Andrejumi Sergejevičiumi. Achmatovą ir Mandelštamą Tomas išvertė į lietuvių kalbą. Ir kaip tik Tomas Venclova džiugiai sutiko atlydėti Aną Achmatovą pas mus į Mažąją Filevskają gatvę. Maskvoje Anai Achmatovai teko gyventi pas įvairius draugus – kur tuo metu būdavo laisvos vietos, bet kartais pas šeimininkus ateidavo svečių, ir tada ji verčiau išvažiuodavo pas ką nors iš pažįstamų. Mes Aną Andrejevną pas save. Ir kartą mums pasitaikė puiki proga. Tuo metu Achmatova gyveno Sokolnikuose visada kviesdavomės pas Liubovę Davidovną Stenič-Bolšincovą. Štai ten ir nuvažiavo Tomas Venclova, kad su taksi atvežtų Aną Andrejevną pas mus. Tą dieną mes dar kartą persitarėm telefonu dėl laiko, Ana Andrejevna pasitikslino, į kokį aukštą jai teks lipti. Nudžiugo, kad tik į antrą: „Dar įveiksiu“. Ėmėm karštligiškai lakstyti po butą, iš ankšto koridoriaus ir nuo kabyklos viską, ko nereikia, skubiai nuėmėm ir išnešėm į sandėliuką – tokios garbingos viešnios dar neteko priimti. Pietūs jau buvo paruošti, stalas padengtas, praėjo pusantros valandos, o svečių vis dar nėra. Andrejus paskambino Liubovei Davidovnai, o ši nustebo, kad Ana Andrejevna ne pas mus, – ji su Tomu seniai išvažiavo. Sukilo nervai. Staiga – prie durų skambina: ant slenksčio stovi išblyškęs Tomas, vienas, ir lemena drebančiu balsu: „Įvyko neatithaisoma nelaimė“ (taip jis tardavo šį žodį ). Beveik nualpusi tyliai susmunku ant kėdės ir suprantu, jog dabar Dievo pamirštoji mūsų gatvė pateks į istoriją kaip kadaise nežinoma Astapovo stotis . O Tomas vapa toliau: „Pasiklydau. Nuvedžiau Aną Andrejevną ne į tą namą, ten irgi antrame aukšte yra 46 butas, bet ten nėra Sergejevų“. – Kur Ana Andrejevna?“ – sustūgo Andrejus. „Palikau ją ten“, – neaiškiai mostelėjo ranka Tomas. Vilkdamasis paltą, Andrejus nubėgo laiptais žemyn, Tomas – jam iš paskos. O aš pripuoliau prie balkono lango ir išvydau sukrečiantį vaizdą: iš priešais esančio tokio paties kaip mūsų penkiaaukščio stambiaplokščio namo trečio įėjimo išeina elegantiška Ana Achmatova su nepridengta melsvai-žila galva, tamsus paltas su maža kailine apykakle prasegtas, ant kaklo lengvutis mėlynas šalikas, ji dairosi į šalis, o aplink – nieko nėra. Tik akinamai ryški kovo saulė, susmegusios tamsios pusnys ir didi vieniša Achmatova. Tuo metu pribėgo Andrejus su Tomu, paėmė ją už parankių ir labai lėtai nužingsniavo mūsų namo link. Varginamai ilgai laukiau jų prie pravertų buto durų. Kai pagaliau įėjo, Ana Andrejevna ne sunkiai alsavo, o tiesiog duste duso, buvo labai išblyškusi – juk jai dar kartą teko kopti į antrą aukštą. Nuvesta į kambarį, Ana Andrejevna iškart atsisėdo ant sofos. Pamačiusi išsigandusį mano veidą, ji, vos atgaudama kvapą, nuramino mane: „Dabar pasipudruosiu ir atsigausiu, nesijaudinkit“. Išsitraukusi iš rankinuko pudrinę, sutelkusi dėmesį pasipudravo, išlygino kirpčiukus ant kaktos ir netrukus ėmė ritmingai kvėpuoti. Paaiškino, kad moteriškąja linija iš prosenelės totorės paveldėjo paslaptį – mokėjimą kvėpuoti pilvu ir reguliuoti alsavimą. O tada prasidėjo žavus šaipymasis iš Tomo. Vargšelis buvo visiškai sugniuždytas – šitaip apsijuokti! Aistringam keliautojui, Andrejaus pramintam „gloubtroteriu“ , puikiai žinančiam ne tik gatves, bet ir visus Florencijos ir Dublino namus, nors tuose miestuose 1965 metais dar nebuvo lankęsis. Tik vertė Džoiso „Dubliniečius“ į lietuvių kalbą ir buvo įnikęs į Dantės „Dieviškosios komedijos“ skaitymą. Užaugęs gražiame europiniame mieste, Tomas pasiklydo tarp vienodų, sunkiai atskiriamų chruščiovinių penkiaaukščių. Viešėjo pas mus daug kartų, bet nuvedė Aną Andrejevną ne į mūsų, o į gretimą namą. Vėliau ji juokavo: „Užlipom mudu su Tomu į antrą aukštą, paskambinom, o kai paaiškėjo, kad Sergejevai čia negyvena, kavalierius mane pametė ir leidosi bėgti. Vyrai visada nuo manęs šitaip sprunka“. Įpuolęs neviltin, Tomas ėmė plempti degtinę. Pasigėręs, nevaldomai mostagavo rankomis, nuvertė ant grindų toršerą, ir sudaužė lempelę, – tada dar labiau įdirgo. Rinkdama šukes, raminau Tomą, o Ana Andrejevna užjaučiamai, bet kartu pašaipiai klausinėjo: „Mano drauge, kuris kurį vešime iš čia?“ Ji mokėjo gerti degtinę, bet neapsvaigti, tik šiek tiek parausdavo." Iš rusų kalbos vertė ir paaiškinimus rengė Irena Balčiūnienė Ten prie pastabų: (Rusiškame žodyje „непоправимое“ – kaip ir kituose žodžiuose – Tomas Venclova neištaria raidės „r“.) Šį kartą tiek. Tikiuosi, kad pavyks kitą savaitę tikrai įdomių įžvalgų prirankioti. Ačiū, gogo, už užvestą gerą temą, kuri irgi man neduoda ramybės. Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-24 19:47
turėjo praeit 25 rsk gyvavimo klestėjimo ir vegetavimo metų
kad tokių dalykų nebetrintų per tą laiką daug rezidentų sukriošo Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-24 19:43
o Tikėjimas ir gyvenimas regis ne ruskai, lietuviškai
tik kad gal nukreipta labiau rruskai auditorijai gi kas ją žiūri nežinia, ruskiai ar dar kas Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-24 19:41
su kubu pasireiškimą čia vertinu medžiagos su ir at rinkimo
prasne kaip tau tai pavyxt, kaupi archyvus ar kas nors jais su tau dalijas? Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-24 19:37
kas kad perskaitei ką tu languota ir dėmėta gali nuo savęs pridurt
Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-24 19:33
jo, neblogai
kovos prieš V. M. Putiną svarbos ar nesvarbos jum leidus neanalizuočiau dėmesys nukrypo labiau į kitus dalykus ką reiškia minėti svetimtaučiai kuriuos palaiko Venclova? Mandelštamas - žydas Achmatova - jaunų žydų poetų būrio patronė subūrėja vedlė kaip poetė suvis vidutiniška mano ir ne mano nuomone nepaisant išpuolio prieš Gedą nors ir savo tautietį ir gal kitus atvejus kurių nežinau Venclova akivaizdžiai atskiria žydus nuo ne žydų ir labiau garsius nuo mažiau garsių kaip pelus nuo grūdų nesivadovaudamas absoliučiai jokiais literatūrinės kritikos kriterijais jam ir Belmontas (žemiau vidutinybės) yra nemenkas poetas ir kiti panašūs gi kiti kur kas talentingesni yra sudirbami nenaudodamas literatūrinių kritikos kriterijų jis vadovaujasi truputį kitais žymekliais. kokiais? rasistiniu ir mažai slepiamu savo paties interesų iškeldamas rusų žydų apribotų savo aplinkos rusiškume kai kurių lietuvių lojalių šiai aplinkai ir apskritai užsiima žydų slavų aukštinimu svarbiausia išvalyti kelią savo tautėnam dažniausiai atstumiant visus kitus žinoma yra retų išimčių nieko naujo tame lipimas per galvą yra tokių kaip Marčėkas, Venclova, Kojotas ir begalės kitų judėjų kraujy, tai jų tautinis sportas susistumdymai tarpusavy irgi įprastas dalyx tai juos grūdina todėl trypti kitataučius tik lengviau tautybė man nėra svarbi bet kai tai sako jie tai yra melas jol kas šio įrašo neištrynė anxčiau tokie dingdavo akimirxniu aš tik noriu paklaust jau ne pirmsyk to paties tiesą sakant tai kartpju ir kartoju - ar kas nors atkreipė dėmesį į nacionalines premijas ar bet kokias privilegijas gaunančių tautybę? nekalbu apie rašymo kokybę tai atskira tema aš norėčiau apkalbėti Uzurpaciją grįžtant prie Vencovos kas nors skaitė jo Istiriją visiems? aš ne apskritai labai kritiškai žiūriu į tai kad rašyt istorijas imas literatai pvz Ruskyno istoriją aprašė tox ruskių rašeiva gruzinad Akunin jo veikaliukas kraupi tragedija istoriniu požiūriu eilinė sterelizuota ir perversiškai iškraipyta istorijos Ruskyno istorijos versija kyla klausimas jei kas skaitėt gal atkreipėt dėmesį į kokias nors vencloviškas įdomybes ar kliaudas ? jei mano texte yra yra klaidų tai nk negaliu padaryt tiesiog telefonas pretenduoja į DI ir dalį rašymų trindamas vis nuo savęs ką prideda sunku kontroliuot Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-24 13:49
O kaip dėl jo kovos prieš V. M. Putiną?
Pirmiausia teprabyla dvasios didybės reikalaujantys kaltintojai. „Putinas savo gyvenimo pakopų, užuolankų ir apšviestų rampų takuose <...> turėjo išskirtinę laimę <...> Tačiau jis nebuvo herojus, nei kankinio pavyzdys <...> Putino „lūžiai“, charakteris, viso gyvenimo „pradai ir žygiai“, dargi jo šešėliškų altorių kūrybos pobūdis nepriklauso pačiai geriausiai medžiagai – tragedijom ar niūriom dramom. Greičiau nebent vodeviliui – komedijom, satyrom, ironijom. O mažne laimingas jis dar tuo, kad niekad nestokojo gynėjų ir simpatikų, kuriem jis vis atrodo kaip auka – anuomet „masoniukų“, vėliau „maskoliukų“. Taip apie V. Mykolaitį-Putiną pasakoja savo pažiūras ne kartą radikaliai keitęs Bronys Raila straipsnyje „Putino žiedai“ . Kad V. Mykolaičiui-Putinui „tragiškų išgyvenimų visiškai neteko patirti“, kad „joks istorinis įvykis stipriau nesukrėtė jo gyvenimo“ prisiminimuose apie Putiną teigia sovietmečiu išgarsėjęs tremtinys Juozas Keliuotis. Pasak Keliuočio, „V. Mykolaičio-Putino neištiko jokios didesnės gyvenimo audros. Jo nepersekiojo nė viena valdžia, nors jos kelis kartus keitėsi. Jis išgyveno nesusipažinęs su tikru skurdu: jis visada turėjo pastogę ir duoną. Jis neturėjo ir asmeninių priešų, kurie kiekviena proga būtų nuodiję jo gyvenimą“ . Dar griežčiau V. Mykolaičio-Putino laikyseną po to, kai Lietuvos rašytojų vyriausiasis politinis vadas Antanas Venclova 1940-ųjų rugpjūtį kartu su dvidešimčia ma¬rio¬ne¬ti¬nio Lie¬tu¬vos liau¬dies Sei¬mo įga¬lio¬ti¬nių parvežė iš Maskvos „Stalino saulę“, o Lietuva tapo SSSR kolonija, vertina jo sūnus Tomas Venclova: „Neturėjome net poetų, kurie būtų tais laikais parodę tikrą moralinį pavyzdį, kaip Rusijoje Achmatova ir Mandelštamas. Daug kas tikėjosi tokio pavyzdžio iš Putino, bet ir Putinas leidosi į toli einantį kompromisą. Jo likimas – tragiškas, painus ir, deja, nelabai pamokomas“ . „Putinui nepritinka rezistento ar dvasinio etalono mantija. Sutikčiau su Broniu Raila (su kuriuo anaiptol ne visada sutinku): Putinas iš prigimimo nebuvo rezistentas, buvo nendrė, linkstanti pavėjui ir prisitaikanti prie bet kokio režimo. Blogiausia, kad toji Putino laikysena dažnai skelbiama dorybe. <...> Dera aiškiai pasakyti: tokia laikysena atleistina ir gal kartais neišvengiama, bet ji yra ne dorybė, o yda. Kai imamasi kompromiso, kad tauta ir kultūra išliktų, dera suvokti, kad čia esama ne tik naudos tautai ir kultūrai, bet ir kažko ydingo, nuodijančio tautą ir kultūrą (ir, deja, dažniausiai nežinia, ko yra daugiau)“ . Kad V. Mykolaičio-Putino biografijoje buvo „nesmagių kolaborantiškų epizodų“ Tomas Venclova kartoja kiekviena proga ir be progos , matydamas tik tai, ką pats nori matyti, ir šiame kontekste ištirpdydamas visą okupacijos metu vykusį Putino pasipriešinimą. Dažnai cituojamą istorinio romano „Sukilėliai“ sakinį, kad tauta turinti subręsti ne tik laisvei, bet ir vergijai, jis vadina „kapituliantišku“ . Ir jau tikra demagogijos viršūnė – Tomo Venclovos komentaras dėl 1958 m. įvykusio Pasternako pasmerkimo, jam gavus Nobelio premiją. Sovietinio nomenklatūrininko atžala, – perkeldamas kaltę nuo drakono jo aukai, – pasmerkia Vincą Mykolaitį-Putiną, bet pateisina savo tėvą, Antaną Venclovą, vykusį į skubiai Maskvoje sušauktą Sovietinių rašytojų sąjungos prezidiumo posėdį, kur rinktinė trisdešimt dviejų asmenų kompanija vienbalsiai pasmerkė „išdavikišką“ Pasternako elgseną, atėmė sovietinio rašytojo vardą ir pašalino iš rašytojų sąjungos. Mat, jo tėvas buvęs komunistų partijos narys, todėl iš jo sunku buvę tikėtis „partinės disciplinos pažeidimo“, o Putino ta disciplina nesaisčiusi. Net 2017 m. išleistoje pokalbių su Ellena Hinsey knygoje, nenukrypdamas nuo viso gyvenimo įpročio nepabaigiamai vardyti tuos pačius „didvyriškus“ savo poelgius ir tas pačias kitatautes garsenybes, prie kurių pavyko prisišlieti, išgerti arba pasišnekėti, jis pavadina V. Mykolaitį-Putiną „lojaliu valdantiesiems“ . Tą patį pakartoja, kovodamas už sovietinio saugumo tarno P. Cvirkos paminklo išsaugojimą , nes mirtinai bijo po seksiančio žingsnio – Tėvynės išdaviko A. Venclovos muziejaus uždarymo, kadangi jau susitempė ten savo regalijas. Toks teisėjavimas – visiškai nesulyginamų dydžių lyginimas, bandant išplauti skiriamąją riba tarp tiesos ir netiesos. Jis primena postringavimą, kad išprievartautas ir dėl to kenčiantis yra pats kaltas..." "Be to, dar yra ir psichologinis aspektas. Kuo talentingesnis žmogus, kuo daugiau į jį sudėta pasitikėjimo ir pagarbos, tuo aukštesni jam keliami reikalavimai. Menkiausias mylimo, laurais vainikuoto žmogaus kluptelėjimas sukelia begalinę širdgėlą. Tą nuostabiai įrodo nenutrūkstantys priekaištavimai talentingajai Salomėjai Nėriai ir šaltas abejingumas parsidavėliškoms vidutinybėms – venclovoms, valsiūnienėms, gudaičiams-guzevičiams. Todėl, smerkdami praeitį ir spręsdami apie sovietmečiu gyvenusiųjų kaltę iš istoriškai saugios perspektyvos, pabandykime pabūti to meto įkaitais, įlįsti į juodą praeities dėžę, paalsuoti iškvėpuotu oru, padaužyti kumščiais kalėjimo sienas, pamatuoti savo drąsą, kurios ir šiandien, gyvenant laisvėje, oi kaip stinga! Taip pat, praskleidę vakardienos maršką, paieškokime praeityje dūlančių, primiršto laiko prisisunkusių dokumentų, gaubiančių daug paslapčių ir netikėtumų. Gal tada išvengsime pasipūtėliškų klaidų, žvelgdami į katastrofų metą saugios dabarties akimis ir geriau suprasime, kuo žmogų gali apdovanoti dvasinė nelaisvė. Gal pavyks ne tik apsakyti daugiareikšmius dalykus vienareikšmiais žodžiais, bet ir suvesti praeitį su dabartimi" Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-24 12:51
Venclova yra protingas žmogus, erzinantis debilus, tuo viskas pasakyta ir be sokratų.
Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-23 14:18
Manding, reikėtų pradėti, kas yra politkorektiškumas (po to į kontekstą įvesime "venclovizmą".
"Šiuo metu pažangiausių – be abejonės, kairuoliškų – visuomenės atstovų sąmonę užvaldė PK, kitaip tariant, POLITINIS korektiškumas . Tai iš Didžiojo Mao perimtas Dzen Marksizmas, atkeliavęs iš Rytų su Šventųjų Karvių kaimene – tiesmukais, svarstymų nepripažįstančiais feminisčių, homoseksualų, etninių mažumų bei baltųjų šovinizmo „aukų“ reikalavimais. Perrašytoji PK evangelija skelbia: namai, tikėjimas, tėvynė – tuštybių tuštybė. Prasmė glūdi kovoje. Ypač už naujai prasimanytuosius tabu. Jie griežti kaip kapitono Jameso Cooko 1771 m. aptiktieji Polinezijos salose, tačiau, anot juos tyrinėjusio Sigmundo Freudo, padiktuoti įkyriųjų būsenų neurozės . Užhipnotizuotos Claude Lévi-Strausso įžvelgtų pliusų ir minusų kombinacijų naujosios toteminės grupės protiškai atsilikusiais laiko manančius, kad Vakarų civilizacija kuo nors pranoksta ugniažemiečių arba Korubų genties Amazonijos džiunglėse visuomeninės raidos ir materialinės kultūros lygį. Studijuodami Charlesą Darwiną, „korektiškieji“, matyt, užsnūdo ties ta vieta, kur, neneigdamas žmogaus protinių gabumų, jis rašė: „Visiška lygybė tarp tos pačios genties ugniažiamiečių, be abejo, ilgam sulaikys jų kultūrinę plėtotę. [...] čia, Pietų Amerikos pakraštyje, žmogus yra žemesnėje išsivystymo pakopoje, nei kurioje kitoje žemės vietoje.“ . Todėl PK „moralinė policija“ uoliai ieško „rasizmo“ apraiškų veido išraiškoje arba rankos, kūno, galvos judesiuose, kuriuose „trūksta pagarbos“ gėjams, lesbietėms, negrams, čigonams, indėnams, imigrantams. Neįgalumo srityje taip pat veikia ideologinė atranka, daugiau atjautos ir teisių vertais laikant vyrus, kurių smegenyse nesusiformavo vyriškumas, o moterų – moteriškumas. Beje, gramatika taip pat neverta pagarbos, nes ją „sugalvojo“ vyrai! PK išpažinėjų sąmonę užvaldė narciziškai suvoktas Jacqueso Derrida filosofinės analizės būdas – dekonstrukcionizmas, kitų vadinamas proto nuprotėjimu. Niekada jo pramanytojo tiksliau neapibrėžtas, šis metodas daugelį įtikino, kad iš piršto laužtos, viena kitai prieštaraujančios skaitytojo nuomonės apie autorių daug svaresnės negu tai, ką autorius parašė. Dabar ne tik antrarūšiai filosofai arba beviltiškai tuščiagalviai dėstytojai, bet ir kiekvienas pado nevertas gali tapti pranokiu teksto tyrėju ir atskleisti „mirusių baltųjų vyrų“ – Platono, Aristotelio, Sofoklio, Šekspyro, Tolstojaus kultūrinį šališkumą, nenuoseklumą, netikslią kalbą. Kadangi tikrovę kuria kalba, jai taip pat dedamas korektiškumo apynasris. Pradžia neatrodė grėsminga – kelis žodžius buvo pasiūlyta pakeisti eufemizmais „afroamerikiečiai“, „neįgalieji“, „romai“. Tačiau tai, kas dėjosi toliau, būtų gerokai nustebinę ir misionierių jėzuitą Martíną Dobrizhofferį, aprašiusį Paragvajaus abiponų papročius, gyvenimo būdą ir nuolatinę, nemenkų sunkumų kėlusią jų kalbos žodyninio fondo kaitą. Per septynerius metus jaguaro pavadinimas buvo pakeistas tris kartus. Nauji žodžiai, pasak misionieriaus, dygdavę kaip grybai po lietaus ir, net bėdų pridarydavę, ypač tais atvejais, kai draudimas vartoti žodį nebūdavęs laikinas. Žodžių pramanyba priklausė seniausioms genties moterims, todėl palaiminimą gavusius ir apyvarton paleistuosius žodžius nė necyptelėję imdavo vartoti visi abiponai (De Abiponibus, 1784)." Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-23 08:16
Galėtų įsistatyti deimantinius dantis.
Arba apsiklijuot Svarovskio kristalais. Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-23 08:13
Mistinės tautos atstovas ir mistinis veikėjas, panašus į medžio drožinį parke su raganom. Galėtų apsimesti medžio skulptūra su užrašu -
Tranzuoju į Krokuvą arba Aš negavau Nobelio arba Nekenčiu jūsų žydšaudžiai! Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-22 19:22
Atrodo, kad po Laisvėjimo dienoraščių Venclova neišlaisvėjo.
Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-22 17:58
Su Kubu – na, bandau teisint Venclovą, gal jis turėjo asmeninių sąskaitų su Geda, balažin. Gal pasirodys įdomu, nes man tai taip – abu žydai, čia nuo Venclovos tenka jo tautiečiui. Man įdomu ne tik kas pasakyta, bet sakymo priežastys. Tarkim Venclovai ne tai susižiūrėjo ar susiklausė – būna gi. Gyveni USA, atpranti nuo kalbos, nuo kultūros, visa daros arba labai brangu, arba labai svetima.
O dar ta Ruskyno imperijos, jos įtakoje mentalinio suruskėjimo net žydų, o gal ypatingai žydų apruskėjimo plotmė. Sako Izraely suruskėję žydai nelabai žydais laikomi, nors tent galai žino ko gali rast, net žydų beduinų. Bet mentalinis žydas ruskis, ko gero blogiau už mentalinį beduiną. Ir nevaryčiau vien tik ant Venclovos. Tokių pusiau smėliu apkapstytų ne tai exkrementų, ne tai perliukų yra pilna pas juos visus, kad ir pas Donskį ir ypač pas Donskį. Pas Kajoką. Žodžiu, gerbiamo profesoriaus negalima atskirt ir išskirt. Turbūt reix pasidomėt Irena Balčiūniene, nes aš jau seniai gana vienišas jaučiuos šiuose plotuose. Būna arba visiški antisemitai, arba visiški antilituanai, kaip kad Žaros (leidykla) vadovas. Bet aš manau, galima apsieit ir be antisemitizmo, kad ir kaip jie to prašosi. Maža, maža jiems anuomet buvo. Blogas komentaras Rodyti?
2025-01-22 16:34
Galbūt rimčiausia [Tomo Venclovos] priežastis – pastovus dvasinių jėgų eikvojimas savęs aukštinimui ir visų kitų žeminimui, tikint, kad tai lengviausias būdas pelnyti sau šlovę. Vien iš „Literatūroje ir mene“ nuo 2016 iki 2021 metų skelbtų „Laisvėjimo dienoraščių“ citatų knygelę būtų galima sudaryti:
1977 gegužės 7 d. Į San Francisco atvažiavo Arūnas Žebriūnas ir Giedrė Kaukaitė. (…) Nedideliame Palo Alto kino teatre jie rodė „Velnio nuotaką“. (…). Filmas (kurio dar nebuvau matęs) paliko beviltišką įspūdį (…). Gedos eilės, deja, negeresnės už Šabaniausko arijas. |
  |
©
2001-2026 KitoKs. Susisiekti galite adresu info@rasyk.lt.
Svetainėje esančią informaciją platinti, naudoti be autorių ir rasyk.lt sutikimo - draudžiama.
|
Rašyk.lt yra literatūrinė svetainė. Ji skirta visiems, mėgstantiems rašyti, skaityti bei vertinti. Čia rasite rašytojų biografijas, knygų recenzijas, informaciją apie literatūrinius konkursus ir renginius. Kviečiame prisijungti ir kartu tobulėti. Kitoks varniukas | Rašytojai | Paraštės | Knyga | Krepšinis | Lietuva | Lithuania | Литва | Litwa | |