sausį merkia lietus lyg visai nebebūtų žiemos
jei nebūta rudens tai vadinas nebūta mirties
tik nušiurusią žolę tau tiesiai iš rankos žiaumos
debesų avinai – amžinybė nei tols nei artės

tik šiek tiek pasislinks šios realybės ir sapno riba
bus didžiuliai laukai koheleto ir vėjo pilni
kur daugybė kelių be vienintelio kelio arba
vienas kelias nušvis kaip žvaigždė giliame šuliny

ji tamsoj sužėrės tarsi tolimos akys vilkų
juk ir vėl sapnavai tas liūdnas ilgesingas akis
kalendoriaus nereikia nėra čia ir metų laikų
ir į manąjį balsą tavoji tyla atsakys

ar pasikeitė kas... traukiniai nevažiuoja pro čia
tik vėsiais vakarais dar atsklinda tas pats ūkesys
net ir priemiesčio džiazo neliko bet liko tik džia
tam kas nieko neturi išsyk ir dangus priklausys

sausio pilkas lietus kai į kaulus vis smelkias drėgmė
tarsi lietpaltis šiugžda nuslinkusi medžio laja
ir žaltys susirango lyg kirtis riestinis ant ė̃
nes pasaulis toks pats o prasmė jo kas kartą nauja