Kartais menu Evangelijose pasakojamą istoriją apie Jėzų ir jo mokinius valtyje. Kaip kilus audrai mokiniai išsigąsta ir prižadintas Jėzus taręs: „Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ nuramina vėjus ir ežerą.
Čia visada išnyra vaikystės nutikimas, kai būdamas kokių septynerių, leidausi į šeimos pasiplaukiojimą valtimi per Žirnajų ežerą.
Tai buvo turbūt antras kartas, kai sėdžiu valtyje ir jaučiuosi labai nejaukiai apsuptas vandens. Tėtis yrėsi į salelę, esančią pačiame ežero viduryje. Irkluodamas kartais smarkiau susiūbuodavo valtį ir mama pasakė, kad mes jaučiamės truputį nejaukiai. Tuomet jam staiga aptemo protas, jis atsistojo valtyje ir pradėjo smarkiai ją siūbuoti rėkdamas: „Nu, blecha mūcha, dabar tai visi priburbuliuuuuosim!“.
Iš baimės man pradėjo dilgsėti smilkinius, jaučiau kaip susisuka skrandis, atrodė, kad kyla audra, kad viskas aplinkui apsiniaukė, nors buvo graži vasaros diena. Nejutau jokio Jėzaus artumo šalia, bet mačiau baudžiantį ir rūstų Senojo Testamento Tėvą, Tanacho Dievą.
Čia vaizdas visada nutrūkdavo ir niekaip negaliu prisiminti ar tas septynmetis vaikas su savo šeima paskendo ar išgyveno... Neatmenu mes pasiekėme krantą, tačiau jis visada tolsta, esantis, bet nepasiekiamas, kad ir kiek bandytum įsikibti į jį, į salelę, jau amžiams nugrimzdusią į gelmes. Ta sapniška būsena, kad bandau įsitverti į medinį valties karstą, neapleidžia manęs lig šiolei. Nežinau, gyvenu ar tik vaidenuos kaip blyški dvasia ežero žvejams ir brakonieriams, nerūpestingų vasarų maudaliams.
Buvau ilgam pamiršęs šią istoriją iki tos rūškanos lapkričio dienos, po daugybės metų, kai tėvas atgulė ligoninėn. Daktarai sakė, kad jo plaučius semia vanduo. Tada prisiminiau valtį ir pagalvojau gal tai tas pats vanduo, kuris pamažu sėmė įsiūbuotus valties kraštus.
Tėve, aš Tau viską atleidau, visus pykčio priepuolius ir proto aptemimus. Aš laikau Tavo ranka ir sakau, kad basi mes pereisim bet kokį ežerą.
Po poros savaičių žemėje viešpatavo žiema. Žirnajų ežeras ėmė trauktis plona ledo plutele. Kaip ir kasmet, atšalus orams, daugėja apaštalų.
Dar vėliau dėdė pranešė, kad mūsų valtį sutraiškė ledai, nes niekas iš vandens jos neiškėlė laiku.
Plaučiuose vanduo pamažėle nuslūgo. Jam suledėti dar buvo nelemta.