sausį merkia lietus lyg visai nebebūtų žiemos
jei nebūta rudens tai vadinas nebūta mirties
tik nušiurusią žolę tau tiesiai iš rankos žiaumos
debesų avinai – amžinybė nei tols nei artės

tik šiek tiek pasislinks šios realybės ir sapno riba
bus didžiuliai laukai koheleto ir vėjo pilni
kur daugybė kelių be vienintelio kelio arba
vienas kelias nušvis kaip žvaigždė giliame šuliny

ji tamsoj sužėrės tarsi tolimos akys vilkų
juk ir vėl sapnavai tas liūdnas ilgesingas akis
kalendoriaus nereikia nėra čia ir metų laikų
ir į manąjį balsą tavoji tyla atsakys

ar pasikeitė kas... traukiniai nevažiuoja pro čia
tik vėsiais vakarais dar atsklinda tas pats ūkesys
net ir priemiesčio džiazo neliko bet liko tik džia
tam kas nieko neturi išsyk ir dangus priklausys

sausio pilkas lietus kai į kaulus vis smelkias drėgmė
tarsi lietpaltis šiugžda nuslinkusi medžio laja
ir žaltys susirango lyg kirtis riestinis ant ė̃
nes pasaulis toks pats o prasmė jo kas kartą nauja

spalį merkia lietus lyg visai nebebūtų žiemos
jei nebūta rudens tai vadinas nebūta mirties
tik nušiurusią žolę tau tiesiai iš rankos žiaumos
debesų avinai – amžinybė nei tols nei artės

tik šiek tiek pasislinks šios realybės ir sapno riba
bus didžiuliai laukai koheleto ir vėjo pilni
kur daugybė kelių be vienintelio kelio arba
vienas kelias nušvis kaip žvaigždė giliame šuliny

ji tamsoj sužėrės tarsi tolimos akys vilkų
juk ir vėl sapnavai tas liūdnas ilgesingas akis
kalendoriaus nereikia nėra čia ir metų laikų
ir į manąjį balsą tavoji tyla atsakys

ar pasikeitė kas... traukiniai nevažiuoja pro čia
tik vėsiais vakarais dar atsklinda tas pats ūkesys
net ir priemiesčio džiazo neliko bet liko tik džia
tam kas nieko neturi išsyk ir dangus priklausys

sausio pilkas lietus kai į kaulus vis smelkias drėgmė
tarsi lietpaltis šiugžda nuslinkusi medžio laja
ir žaltys susirango lyg kirtis riestinis ant ė̃
nes pasaulis toks pats o prasmė jo kas kartą nauja

Kartais menu Evangelijose pasakojamą istoriją apie Jėzų ir jo mokinius valtyje. Kaip kilus audrai mokiniai išsigąsta ir prižadintas Jėzus taręs: „Kodėl jūs tokie bailūs, mažatikiai?“ nuramina vėjus ir ežerą.
Čia visada išnyra vaikystės nutikimas, kai būdamas kokių septynerių, leidausi į šeimos pasiplaukiojimą valtimi per Žirnajų ežerą.
Tai buvo turbūt antras kartas, kai sėdžiu valtyje ir jaučiuosi labai nejaukiai apsuptas vandens. Tėtis yrėsi į salelę, esančią pačiame ežero viduryje. Irkluodamas kartais smarkiau susiūbuodavo valtį ir mama pasakė, kad mes jaučiamės truputį nejaukiai. Tuomet jam staiga aptemo protas, jis atsistojo valtyje ir pradėjo smarkiai ją siūbuoti rėkdamas: „Nu, blecha mūcha, dabar tai visi priburbuliuuuuosim!“.
Iš baimės man pradėjo dilgsėti smilkinius, jaučiau kaip susisuka skrandis, atrodė, kad kyla audra, kad viskas aplinkui apsiniaukė, nors buvo graži vasaros diena. Nejutau jokio Jėzaus artumo šalia, bet mačiau baudžiantį ir rūstų Senojo Testamento Tėvą, Tanacho Dievą.
Čia vaizdas visada nutrūkdavo ir niekaip negaliu prisiminti ar tas septynmetis vaikas su savo šeima paskendo ar išgyveno... Neatmenu mes pasiekėme krantą, tačiau jis visada tolsta, esantis, bet nepasiekiamas, kad ir kiek bandytum įsikibti į jį, į salelę, jau amžiams nugrimzdusią į gelmes. Ta sapniška būsena, kad bandau įsitverti į medinį valties karstą, neapleidžia manęs lig šiolei. Nežinau, gyvenu ar tik vaidenuos kaip blyški dvasia ežero žvejams ir brakonieriams, nerūpestingų vasarų maudaliams.
Buvau ilgam pamiršęs šią istoriją iki tos rūškanos lapkričio dienos, po daugybės metų, kai tėvas atgulė ligoninėn. Daktarai sakė, kad jo plaučius semia vanduo. Tada prisiminiau valtį ir pagalvojau gal tai tas pats vanduo, kuris pamažu sėmė įsiūbuotus valties kraštus.
Tėve, aš Tau viską atleidau, visus pykčio priepuolius ir proto aptemimus. Aš laikau Tavo ranka ir sakau, kad basi mes pereisim bet kokį ežerą.
Po poros savaičių žemėje viešpatavo žiema. Žirnajų ežeras ėmė trauktis plona ledo plutele. Kaip ir kasmet, atšalus orams, daugėja apaštalų.
Dar vėliau dėdė pranešė, kad mūsų valtį sutraiškė ledai, nes niekas iš vandens jos neiškėlė laiku.
Plaučiuose vanduo pamažėle nuslūgo. Jam suledėti dar buvo nelemta.

Jis: – Lietingais rudens savaitgaliais mėgstu Bethoveną.

Ji: – Awwww... – tikrai fainuolis ciūcia. Kiek kartu žiūrėjau, tiek žvengiau.

Stepančikovo dvaras

už dvaro yra tvenkinys
kuriame mėnesieną į skruostus
bučiuoja auksiniai karosai

Foma ne kartą buvo įmerkęs
meškerės plūdę
mėnuliui į akį arba į pražiotas
lūpas

Fomai svarbu pagauti karosą
ir taip patiekti generolienei
kad padla užspringtų ašaka

tikriausiai nėra banalesnės ir
labiau apgailėtinos mirties
galvoja Foma vyniodamas valą