nekeliamieji metai

Su guminiais kaliošais išbėgsim per merkiantį lietų
į pajuodusią gatvę laukt metų pradžios ar baigmės
kol anemiškai švyti girliandos ant eglių skeletų
vieniši švyturiai kurie siunčia dievams S. O. S
kartais rodosi naktį kampe vis dar kniaukia gitaros
ir šventi avinėliai pavirsta tiesiog avinais
ir taip noris ištrūkti – išgerti tarpuvartėj haros
kaip prieš dvidešimt metų kartu su bičiuliais senais
kai spygliuotas pasaulis staiga pasigęsta švelnumo 
mūsų vilkintas laikas neaišku ar kąs ar nekąs 
šioj tuštybių tuštybėj kur kylančio marlboro dūmo
išsirangius gyvatė apsiveja tavo rankas