Piliarožės

Piliarožių vasara
senos pilies griuvėsiuose

virtų vėžių raudonumo
aptrupėjusios plytos ir čerpės

įgriuvęs stogas neatlaikęs
žemo dangaus
visa slegiančio
debesų švino

aptrupėję frontonai
ir byrantis tinkas lyg snigtų

ar barstytų kažkas ant galvos
nubaltėjusius pelenus

tuščiose menėse gera akustika
traškantiems žingsniams

aidu atsimušusi
tyla grįžta dvigubai garsesnė
todėl ir turi
įtempt balso stygą it lanką 

čia kareiviai išmoko dėvėti
nematomumo apsiaustus

neregimybė mums iš karto
net nekelia baimės

jų strėlės – sparnuotos

ir tik atsigrįžus matyt

iš aptrupėjusios sienos
pro šaudymo angas

į mus

lekiančios kregždės