Žalioji fėja

nežinau ar kažką taip svarbaus šitą dieną praleidau
kaip kadais prie staliuko keistam laiko suokalby sėdžiu
išsklaidykit kas nors žalsvą rūką nuo manojo veido
tai ištaręs matau kiek aplinkui čia spiečiasi bėdžių

tai kas liko nuo žodžių ir tai kas atskilo nuo aido
kas keistai išsiliejo čia pat iš kokteilių palečių

prie staliuko kažkas aimanuoja o viešpatie mano
ir veblena žodžius iš eilėraščio dar nesukurto
aš iškritęs jaučiuos iš konteksto ekspromtiško meno
kur subjektai vis blaškos kažkur tarp švelnumo ir smurto

pasisukęs vyriškis jo profilis kaip Ticiano
lengvą dulksną nuo savo drabužių lėtai nusipurto

sidabrinė šakutė man ima skambėt kaip Achmatova
ir matau kaip pelija kažko prisigėrusios sienos
ir regėti imu tai kas akiai atrodo nematoma
vaikšto baltas skenduolis išlipęs iš Dono ar Senos

blizga diskas mėnulio atrodo ir šįkart piratinis
ir į kepenis blemba iš lėto nusėda arsenas

kol virš gatvių žibintų vis skrieja epochos ir eros
per akimirksnį vieną prabėgti koks šimtmetis spėja
po ranka man ant stalo bejėgiškai guli Bodleras
ir jau sklaidosi žalio absento pribūrusi fėja

velnias neša mane vėl pirmyn ir atgal iš galeros
kur gražiai nukryžiuos savo kryžius sulaužius IKEA