.    Ryšium su „o sielvarta...“
    Lietuvių kalba gyva pakol kas, tad keičiasi – ir traukiasi, ir plinta... Ir naujo žodžio prisireikia, ir seną atgaivinti. Visi esame gyvos kalbos vartotojai ir kūrėjai. Tik sukurti prireikia retai – daugybė puikių, net nė karto nepavartotų žodžių tvyro kalbos galimybėse. Ar Algmar sutvėrė išraiškingą žodį  „puntukuota“? Tai jau ne, ne jam priklauso ta garbė: šis žodis snaudė kalbos pievose nuo pat ano meto, kai velnias pametė Puntuką. Prireikė, tai pasiėmiau, ir jūs taip darykit. 
    Ir „gyvatos“ prireikė – dėl savito atspalvio, ją kažin kas sugalvojo, gal dar viečnasties laikais, tai čia epochas minavojant dera kaip tik. 
    O „sielvarta“ – lygiai taip pat kabo kalbos ore, tiesiog sunku patikėti, kad pirmas nukabinau. Aiškiausias žodis, gerokai vaizdingesnis už „širdperšą“,  „nuoskaudą“, dar labiau už „darganą“ (su serbenta nesigretina). Kalbą tebejaučiančiam iškart bus aišku, ką tai reiškia. Sielvartas – skausmas dėl ko nors konkretaus, dėl aiškios netekties. Sielvarta – žymi bendrą psichologinę būseną, aštrų  nepasitenkinimą gyvenimo tvarka ir savimi, - nuo viso to viduriai verčiasi... Kartais pakanka įsimylėti, kad praeitų... bet ana maudulio būklė dar ir maloni... – kas supranta...      Panašiai „niáura“ reiškia pilietį paniurėlį, o „niaurà“ – tokia būsena užėjo...
      Dabartinės ŽODYNE daugelio žodžių nėra, o ne lietuvių KALBOJ. Daugybė gražių variantų žodynan neįtraukta. O kodėl? Dažnai todėl, kad dažnas kalbininkas mieste gimęs, savos gyvos tarmės neturi, kalbą jaučia tiek, kiek koks nors italas, 25-erių būdamas gerai lietuviškai išmokęs.
      O miestiečių tarmės? Dar po karo galėjai išgirsti autobuse: - Ponečka, kūr važojy? – Ach, poniečka, į Šancūs... Bet ir dabar – kaip šneka šeštokai – aštuntokai miesčionukai? Iš kur jie prisisiurbs to kalbos jausmo? Bet bendrinę išmoksta, ir jausmas, nors sintetinis, atsiranda, vienas kitas ir kalbininkais tampa. Štai tie variantus ir trina – kad būtų tvarka, - pagal juos... o kalba darosi plastmasinė. Kiti savo tarmės nevertina, tictac lyg norėtų pamiršti žemaitiškai.
      Beje, „praamžius, praamžis“ ir pan. daiktavardžius, būdvardžius ne kiekviename žodyne rasit, nors ir nemažai jie vartoti – Narbuto, Sruogos, Nėries.
      „Syk“ – tokia forma nelabai bus žodyne, o labai reikalinga ir sklandi.    Sapiens maudulys – arčiau ironijos, nesigiminiuoja su patosu... Ir, žinoma, visos temos ir visi žodžiai geri eilėse, jei gerai padėti. O kas tas gerai – dėl skonio ginčijamasi.