.    Ryšium su „o sielvarta...“
    Lietuvių kalba gyva pakol kas, tad keičiasi – ir traukiasi, ir plinta... Ir naujo žodžio prisireikia, ir seną atgaivinti. Visi esame gyvos kalbos vartotojai ir kūrėjai. Tik sukurti prireikia retai – daugybė puikių, net nė karto nepavartotų žodžių tvyro kalbos galimybėse. Ar Algmar sutvėrė išraiškingą žodį  „puntukuota“? Tai jau ne, ne jam priklauso ta garbė: šis žodis snaudė kalbos pievose nuo pat ano meto, kai velnias pametė Puntuką. Prireikė, tai pasiėmiau, ir jūs taip darykit. 
    Ir „gyvatos“ prireikė – dėl savito atspalvio, ją kažin kas sugalvojo, gal dar viečnasties laikais, tai čia epochas minavojant dera kaip tik. 
    O „sielvarta“ – lygiai taip pat kabo kalbos ore, tiesiog sunku patikėti, kad pirmas nukabinau. Aiškiausias žodis, gerokai vaizdingesnis už „širdperšą“,  „nuoskaudą“, dar labiau už „darganą“ (su serbenta nesigretina). Kalbą tebejaučiančiam iškart bus aišku, ką tai reiškia. Sielvartas – skausmas dėl ko nors konkretaus, dėl aiškios netekties. Sielvarta – žymi bendrą psichologinę būseną, aštrų  nepasitenkinimą gyvenimo tvarka ir savimi, - nuo viso to viduriai verčiasi... Kartais pakanka įsimylėti, kad praeitų... bet ana maudulio būklė dar ir maloni... – kas supranta...      Panašiai „niáura“ reiškia pilietį paniurėlį, o „niaurà“ – tokia būsena užėjo...
      Dabartinės ŽODYNE daugelio žodžių nėra, o ne lietuvių KALBOJ. Daugybė gražių variantų žodynan neįtraukta. O kodėl? Dažnai todėl, kad dažnas kalbininkas mieste gimęs, savos gyvos tarmės neturi, kalbą jaučia tiek, kiek koks nors italas, 25-erių būdamas gerai lietuviškai išmokęs.
      O miestiečių tarmės? Dar po karo galėjai išgirsti autobuse: - Ponečka, kūr važojy? – Ach, poniečka, į Šancūs... Bet ir dabar – kaip šneka šeštokai – aštuntokai miesčionukai? Iš kur jie prisisiurbs to kalbos jausmo? Bet bendrinę išmoksta, ir jausmas, nors sintetinis, atsiranda, vienas kitas ir kalbininkais tampa. Štai tie variantus ir trina – kad būtų tvarka, - pagal juos... o kalba darosi plastmasinė. Kiti savo tarmės nevertina, tictac lyg norėtų pamiršti žemaitiškai.
      Beje, „praamžius, praamžis“ ir pan. daiktavardžius, būdvardžius ne kiekviename žodyne rasit, nors ir nemažai jie vartoti – Narbuto, Sruogos, Nėries.
      „Syk“ – tokia forma nelabai bus žodyne, o labai reikalinga ir sklandi.    Sapiens maudulys – arčiau ironijos, nesigiminiuoja su patosu... Ir, žinoma, visos temos ir visi žodžiai geri eilėse, jei gerai padėti. O kas tas gerai – dėl skonio ginčijamasi.

Gal dangus griūva? Kiškučiai pastatė ausis...
Kas per Lietūva??  Šitokios nėr gal išvis?

Nei čia kas niežti nei skauda, visai,
Nei čia kas raudo ar balo, –
Krito tiktai akmenukas toksai
Į užsiraukiančią balą.

Pliump...p... ir nustėro nuo pliump to gentis,
O jau nustėrus – nuščiuvo...
Nemandagu, neramu, nelemtis.
Užveržta... nėr atsuktuvo?

Et... šildys dar saulė uodegas ryt...
Galvas į smėlį... nesidairyt...
.

  Štai pasiskaitymas vertas: lengvas, grakštus – temos desertas.

.

.        PAGAL Esasenos str. „Sąlygotumo ir realinio būtinumo samprata“  2013-12-22


.        Post postepochos filosofinančios prielaidos generuoja intelektualines perversijas, pasireiškiančias avant-ŽODELIZMO eruptyvinių procesų akademistinėse prieigose padažnėjimu. Tad gali būti siekiama eksternalinio požiūrio į infernališkai internalines vieneto reburokėjimo virtualias, t. y., Web-realias galimybes intelektualizuotis eksplikuojantis iš grąžinto abstrakcijų pradinio lygmens traukulių anihiliacinio fono į realesnius sampratumo kokybės pozicijos parametrus.

.        ŽODELINGUMO pomėgio apturėsena sąlygojama dominatyvaus – indominatyvaus santykio  su deburokėjančio vieneto tikslinių ryšių linkui ego-litųfilijos superelementaraus vaizdavimosi paradigmų sankirtų ir rodmenų nediskretiniu siautulingumu. Subloginiai šio chaoso dominatyvūs santykiai kaip taisyklė neatitinka realinės būties dominatyvinių požiūrių parametrų. Neatitikimų sankirtoje fiktyvėdami nyksta vieneto tikslų buityje susirišimo aktyvai. To pasėkoje vieneto tapatumo atskleidimas fakultatyviniu būdu aplinkos dominantiniu-komizminiu požiūriu tampa tikslinis.

.        Tuo būdu elektyvinamas vieneto charakteristikos būdinys ir visi ryšio matmenys fiksuojami pasirinkimo deriniuose, ir būdinyje yra atspindimi totaliai, permanentiškai išsikvepiant įgalinimo tempams. Išsilyginimo ir žodelizmo išgydymo pasekmėje individas ima suvokti realinę būtį ir, kaip taisyklė, tam pakanka kur kas mažiau realinio laiko, negu savo metu prireikė L. Vitgenšteinui, t. y., išgaunama aštresnė realinio būtinumo sąveika su pozicionavimo sąlyginio matmens rezultatyvumu. Nemažiau rezultatyvi rašyko Kepkelio reevoliucija nuo SUŽODELĖJIMO lygmens sampratose „Apie save“ iki pastarųjų meninių opusų.

.        Viso proceso sėkmės sąlyga – skirti Š nuo bandelės.

.        Tame sėkmės.

.


Vasara, audrota ir giedra.
Bręstanti – žiedadulkės vėjy,
Lotoso laikas
Viena emocija pamiršti būtį,
Lotosas,
Darna ir nirvana,
Ir Kamasutros lotosas,
Atsiveria, pasitiki.

Du žiedo žiedlapiai, ir nesiryžtam siela atsiduoti.
Baimė netekt šešėly savų spalvų?
Tai iš kur
Nekandžioto bučinio kraujas.
Kas manyje ne tavo,
Ir skirta – kam.

Tu mana lyg mintis,
Man atidavei sielą, įspaudei per lūpas.
Mana savo akių dugne.
Ir nieko nepraradus –
Aš tavo, tu esi mano siela.
Tuesimanosiela.  Aleisonamiseut.
Aleison, amie šeut.

Drauguže, visad būk su manim.

  Šios  „vienos interpretacijų“ sumanymas – atskleisti temą žanrų kaita:  nuo esė iki mistikos (taipgi žanras). Tačiau interpretacijos pirmo posmo – esė – kritikas neišsiaiškino adekvačiai. Savo komentaru jis įrengė kliūtį kitiems skaitytojams pirmą posmą suprasti. Situacija menuose įprasta, kai apsireiškia trokštamas „naujo!“ – netuokiantiems, kas tai galėtų būti. Kad lengvesnė būtų skaitytojo dalia bei atsižvelgdamas į kritiką, posmą – esė perredagavau, priartinau eilėraščio žanrui. Dabar galima palyginti.

Būna kad  išgano trupiniai.
.        Apie tai pasakyta pas Dž. Londoną kažkuriam perskyrime.

.        ŠD
      Kam apsimesti, kad nežinom:
      Šiukšliadėžė rašykuos ne ŠD, o vieta prestižinė aukštos inteligencijos ir subtilaus skonio sieloms, ir patogesnė už kokias ten  EILES – teikia manevro laisvę, pritraukia nusimanančiųjų dėmesį labiau, ilgiau. Laikas pajusti savos visuomenės plonybes. Negi mes be ambicijų, aš ir – bandžiau ten skelbtis.
      Visa tai originalu, rašykiška, kam keisti. Kat paskum nebut blāgiau.

.        Geras kūrinys
      Nuo 4 ~ 6 amžiaus metų iki 24 ~26 metų ir ilgiau mokina suprasti, kas yr geras, o kas atbulai. Paskui dar 14 ~ 16 m.  ir  daugiau mokinasi, pats aiškinasi, kas yra geras kūrinys. Ir kai kas tada pradeda matyti, kuris kūrinys geras. O kai kas nepradeda matyti, ir moksliškai nustatyta,  kad šiems išaiškinti per jokius metus nebeįmanoma. Tada nematantiems pasako atskiriantieji  – va tiė kūriniai geri, ir visi tampa lygūs – visi ŽINO. Kai kurie toliau kažką dar aiškinasi, o neskyrusieji apreiškia: GERAS KŪRINYS YRA GERAS KŪRINYS,  be jokio aiškinimo. O anas blogas todėl, kad ne toks, kaip geras. Tada jiems gimsta glaukoma, autodiskreditacijos motina.

.        Haikynė
      „Puikus haiku“ – sako Staputis. Ir apie „iliuziją“ sakė:  „Puikus haiku, prasmingai išreikštas.“ Tai už tuos pareiškimus Mactės ironija jo skonį – į kvailių suolą. O pagrindas kur? Tirštesnis prisiskaitymas apie haiku? To maža.
      Nusipersiskaitęs ar ne, Juozas mato, kas vyksta: tinklapiuose pervien dygsta haiku ciklai, ir kaskart komentuojant tenka tikinti – matau, čia haiku ciklas. Kom Poto tokių yra, Fe_ Nome yra daug, ir kitų. Trūksta vardo šiam reiškiniui. Japonai čia nelabai padės, dar įpirš kokią beprasmybę mūsų kalboj, vėl lyg savo haiku formulę, Tai kaip vadinti – haikynė, haikpėdas?  Štai Staputis ir vadina haiku struktūros kūrinį haiku, nepriklausomai nuo posmų skaičiaus. Galim svarstyti – taip jau gerai, ar reik kitaip.
      O su kvailių suolu atsargiau – dažyta.

.      Poetavimai

krante publikuojuos
jūra neregė
liesdama skaito
.        ŠaltaKošė Raudonplaukė

Trys eilutės?  Ką parašė, ne vien tik kritikai – regis, pati autorė kaip dera netuokė... dabar jau tuokia, O buvo taip:

Ji publikavosi pleže. Išties, ten publikos gana, kiekvienas vertinome publiką gan išdidžiai, ir lygiai šitaip vertinami buvom. Tad Ji, nors publikavosi, ištvėrė žvilgsnius gal ir nelabai ilgai. Nuklydo, regisi, šiek tiek kairėn, į pietų pusę – publikuotis jūrai.

O jūra – regi, ar neregė? Moksliškai nenustatyta, o menininkai žino – priklauso nuo akių kontakto, ir – įnoringa jūra ir vylinga. Štai tąsyk ji panoro apsimest akla, skaityti lietimu, visai ne brailio raštą šiurkštų. Poetiškai ir švelniai ji lietė, pažino subtiliai, šnarėjo tyliai, bet jūros glamonė ir mums atplukdė trijų eilučių aidą dailų.

Vertintojai mėgsta šūkčioti. Čia priderėtų: – kiek jausmo!  paslėpto!  ne, atviro! kiek saviironijos linksmos!  ne, subtilios, su šviesiu liūdesiu!  netrūksta nei slaptos aistros!  Ak! Ir tik 3 eilutės...
Bet to puslapio įrašai rodo: nevykusios interpretacijos pagimdo silpnus vertinimus. O kas gimdo prastas interpretacijas? Sunku patikėti, kad nesupratimas. Matyt – nenoras suprasti, ateiti į autoriaus kiemą.

    O štai Brėkštos eilėraštis:

    *  *  * 
Tik tik palijo.
Gale lauko žaginiuos -
džiūstantis sniegas

Šis eilėraštis pats save interpretuoja, ir jokio aiškinimo nereikia... kaimiečiui. Kaimiečiui čia įprastas buitinis vaizdelis, kai sniegas liūdi ten, kur šienui skirta, Paprasti ir tikslūs žodžiai suriša žiemos ir vasaros emocijas, – kaimiečiui šios trys eilutės grąžina sieksnį ar du gyvenimo. Menas.
O kaip tam, kuriam žaginys (bet gale lauko stovėjo žaiginiai)  – abstrakcija. Tarsi žinoma – lyg žodis, matytas žodyne. Geranoris komentatorius visgi kai ką nujaučia, randa „nuo lietaus džiūstantį“ – įmatrumas. O jokio įmantravimo posmelyje nėra, tik natūraliausias takas asociacijoms.

    Kitas tos pačios autorės:

    Apie tai, kaip (...)
vos vos šalvena
pernykštės švendrės
šiurena krante

Vaizdelį autorė iškart aprūpina interpretacija – įžanga (žiūrėkit ten puslapy), kad už rankos vedamas skaitytojas matytų lygiai taip, kaip piešia dailininkė. Įžanga ir kadencija susilieja, matom nematytą kūrinį originalų. Čia šaukiantieji NAUJO! turėtų išsilieti liaupsėmis. Bet naujumo komentarai nemini, kaip visada – visiems šaukiantiems nelabai aišku, kas tas – „nauja“?  Visgi pasiūlyta interpretacija suveikė, komentarai  pritaria tekstui. Net kiškis nusiėmė kaukę.

Komentuojantieji daug laimėtų, tame tarpe autoritetą, perpratę autoriaus požiūrį, o tada jau rodydami savo interpretacijas. Ieškoti trūkumo, kad – va, radau, turiu ką parodyti, arba parodija dėl parodijos, kvailai interpretuojant tekstą – ir lieka kvailių laivo pramoga. Na, būna žvitri, būna publikos, kur mėgsta tokią.

.      Algmar „Vitrinai“ teko trys komentarai su teigiamais vertinimais, džiugu. Ačiū.
      Tačiau visi trys komentarai apibrėžia tik pirmąjį įspūdį. Lieka Žilio nepastebėta, kad pirmoji strofa – visai ne atskiras kūrinys. Šio kūrinėlio įžangai pakanka antraštės – „Vitrina“. Ji ir suintriguoja. O pirma strofa, kuo kiečiausiai besirišanti su kitomis, – jau dėstymas. Tai paprasčiausia nekomplikuota fabula, tarkim, gal taip: kaimietis apsižvalgo mieste, abejotinam miesto grožy sunkiai randa ko ieškojęs, nuo miškų ledinių grįžta mintimis į gyvuosius miškus ir namus.
      Asociacijos, vaizdai, – jo mintys skrieja nuosekliai, tik ne prie kiekvieno vaizdo lygiai sustoja. Ne kiekvienas blykstelėjimas fiksuojamas žodžiais, ir Kom Potui susidaro įspūdis fragmentiškumo – trūkinėjimo, kurio tikrumoj nėra. Taip pat ir formaliai – strofas riša  „kartaus“  (Karčioji – aramėjiškai Marija).
      Ir apskritai, negi fragmentiškumas – yda? Tai poetinė priemonė, ir nuo paties kūrinėlio priklauso – kokių ten priemonių reikėjo ir kaip pasisekė, kas eiliuke  „gavosi“. Gali būti fragmentiškai ir gerai, arba atbulai.
      Ryškus Kadagio – kad  tik pirmas įspūdis. Nuo „įdomu“ vienas tik žingsnis iki „pritariu“.
      Įdomu paaiškinti, kaip mato autorius, kaip ir visi mes – laukiantis atidaus žvilgsnio. Ir pats žvelgiantis įdėmiai į gan įvairiaspalves rašykautojų sampratas apie eilėraščio meną. Tie supratimai aiškiausiai atsiskleidžia ne kūriniuose, o komentaruose. Juose lengviausiai pastebima paplitusi sunki liga – požiūrio glaukoma: siaurutis  matymo kampas, neleidžiantis negaluojančiam pasidžiaugti meno įvairove. Komentaruose aiškiai pamatom ir laisvą geranorišką požiūrį. Apie šiuos ir kitus klausimus kalba Algmar „Esė apie komentaro meną“. O čia galėsim aptarinėti naujesnes apraiškas, juoba tinklapiais aidi šauksmas – „naujo!“.
      Iš Vilnelės Vėl  vadovėlio tebesimoko rašykų kartos, autorei gal jau išbarsčius entuziazmą. Scholastika amžina, bet ne vienintelė. Stumkim traukim skalsų poetikos vežimą, seno kraičio nepamesdami – tik pirmyn ir pirmyn, niekada ne pirmyn.