Poetika ir pirmasis žvilgsnis

.      Algmar „Vitrinai“ teko trys komentarai su teigiamais vertinimais, džiugu. Ačiū.
      Tačiau visi trys komentarai apibrėžia tik pirmąjį įspūdį. Lieka Žilio nepastebėta, kad pirmoji strofa – visai ne atskiras kūrinys. Šio kūrinėlio įžangai pakanka antraštės – „Vitrina“. Ji ir suintriguoja. O pirma strofa, kuo kiečiausiai besirišanti su kitomis, – jau dėstymas. Tai paprasčiausia nekomplikuota fabula, tarkim, gal taip: kaimietis apsižvalgo mieste, abejotinam miesto grožy sunkiai randa ko ieškojęs, nuo miškų ledinių grįžta mintimis į gyvuosius miškus ir namus.
      Asociacijos, vaizdai, – jo mintys skrieja nuosekliai, tik ne prie kiekvieno vaizdo lygiai sustoja. Ne kiekvienas blykstelėjimas fiksuojamas žodžiais, ir Kom Potui susidaro įspūdis fragmentiškumo – trūkinėjimo, kurio tikrumoj nėra. Taip pat ir formaliai – strofas riša  „kartaus“  (Karčioji – aramėjiškai Marija).
      Ir apskritai, negi fragmentiškumas – yda? Tai poetinė priemonė, ir nuo paties kūrinėlio priklauso – kokių ten priemonių reikėjo ir kaip pasisekė, kas eiliuke  „gavosi“. Gali būti fragmentiškai ir gerai, arba atbulai.
      Ryškus Kadagio – kad  tik pirmas įspūdis. Nuo „įdomu“ vienas tik žingsnis iki „pritariu“.
      Įdomu paaiškinti, kaip mato autorius, kaip ir visi mes – laukiantis atidaus žvilgsnio. Ir pats žvelgiantis įdėmiai į gan įvairiaspalves rašykautojų sampratas apie eilėraščio meną. Tie supratimai aiškiausiai atsiskleidžia ne kūriniuose, o komentaruose. Juose lengviausiai pastebima paplitusi sunki liga – požiūrio glaukoma: siaurutis  matymo kampas, neleidžiantis negaluojančiam pasidžiaugti meno įvairove. Komentaruose aiškiai pamatom ir laisvą geranorišką požiūrį. Apie šiuos ir kitus klausimus kalba Algmar „Esė apie komentaro meną“. O čia galėsim aptarinėti naujesnes apraiškas, juoba tinklapiais aidi šauksmas – „naujo!“.
      Iš Vilnelės Vėl  vadovėlio tebesimoko rašykų kartos, autorei gal jau išbarsčius entuziazmą. Scholastika amžina, bet ne vienintelė. Stumkim traukim skalsų poetikos vežimą, seno kraičio nepamesdami – tik pirmyn ir pirmyn, niekada ne pirmyn.