.
Taika Eladoj.
Sodyboj ramu.
Tarpsta javai, sirpsta vynuogės, žaidžia vaikai.
Šeimyna soti, budi stropiai ir dirba,
Lygiai kaip ir derėtų.
Tai nerimas iš kur?
Kam gi, kai taip saugu,
Aš dėl pačių dievų lemties dabar nerimauju...
Tu pasenai, Alkajau, – sako man Agalidė.
Rodos, vos tiktai keli žili plaukai gražiai
Juodą sidabrina barzdą...
Kas tau?
Glaudi mane, ir rankos nuslysta,
Ir miglotos akys giliai
Link debesų nuklysta...
Kaip apsakyt Agalidei,
Mielą pavasario žvilgsnį išsaugančiai,
Kad tarsi vaikas tapau,
Tobulą laimę čia tiek metų patyręs.
Vien pasijuokčiau smagiai, jei už Olimpo
Valdžią ir meiles visas
Viliotų kas iš manęs
Tavąją meilę.
Tai kodėl nerimstu vis,
Kam mintis pasaulio judina stogą
Taip, kad jau Atlantas ir merginos tos
Rūstaut pradėjo.
Ak, žinau, – pagysiu greit,
Kai dievas kuris įpykęs, laimės mums pavydus,
Krušą pakreiks arba liūties priklioks, –
Jeigu tik priešo, niršiai kriokiančio,
Neįmes kada ryte netikėtai per tvorą.
Bet... nereiks nė to –
Jau greit, medžioklės metui pašaukus,
Paaiškės, ką turim spręst rimtai, o ką
Dievų lai svarsto taryba.
Iš miškų kiek sykių grįšiu linksmas per lietų,
Ir džiugi
Per lietų
Manęs lauksi.