XX a., 45 .

.







Anuo metu kilo mokymas apie
Prasilenkiančias erdves ir besikertančias
Bei pasaulį kitos būties krisle

Taigi broma ing šalį šalia ironijos
Kur atsiskyrėlė kempinė siurbia kaitą
Kur už mūsiškės sąsmaukos
Plyti žemynai abipus bei žiūrėk
Teka gatvės ruporais kokios nors
Obuchovos o gal Gali išdainuotas medžiotojo
Užrašų takelis kur vaikščiota
Tadais kaip namie
Pamiškėm pas muškietininkus
Gálva anapus pokario
Kurio spalvos susifermentavo ir brangsta
Blankdamos tūkstantmečiui besiapvalinant

O mes Medūzos plaustu išplaukę
Taip lengvai pirštų galais
Sukiojame laiko šturvalą
Ir mūsų štai tylūs limanai

Melancholijos čia galėtum semtis
Iš pilnos valties ūkanoj be vėjo
Gailimas nendrių kaip Lamartenas koksai
Aukštaitijos krašto
Liauni miglų marškiniai
Ir būna liūdnos įlankų linijos
Kai nepiešia vienmarškinės mergaitės

Ir vis vien – aistringai džiugūs buvo
Jauni klausydamies dainų ir šūvių
Pilniausiąją vasarą
Vakarais nurimę platūs ežerai

Skardūs vardai vėlieji o vaikai
Haufo pasakas tebemėgo arba Leonidą
Su Temistokliu svėrinėjo o kai kas
Įkyrėdavo svarstymais apie rūšių kilmę
Gal senio Zolia ar to austro
Paskaitę –
Kaip atranka iškerta kilniuosius
Kurie tačiau neišnaikinami
Kaip žiurkės
Tai kas gi juos pagimdo?

Broma o ant nedažyto dar
Karo slenksčio kraujo purvas
O kraujas iš skaldomos galvos
Dar tik išsikėtos ant grindų
Tik ne laukti verslaus pragmatiko