Taboro vakarienė

.







Kuri gi tėviškė įspaus daugiau vaizdų,
Kaip ta, kur į čigoniškas akis.

Laukymėse kimsai, gelsta berželiai,
Liūdesį apvijęs laužo dūmas.

Tylu, o tavo juokas atkas ūkuose
Tobuląją pusę rudens.

Boružės septyntaškės taškai palapinės
Pievoj, išties tik sparnus, ir neliks.

Man tik privalu matyti gimstant lapą šį,
Ir pašarvotą gelsvą ant žolės.

Marga atmintis, antklodė ta skudurinė.
Šokai ana suknele šviesdama, ar meni?

Įžambi šilko skiautė, vingis staigus
Jų melodijos stačiai į džiugesį.

O kerai – blyną išmokus apversti aukštai
Keptuve, vienu judesiu buria čigonė.

Padykę vaikiūkščiai skelia jį, pūsdami
Kontempliuos dvi pusi gal pasaulio. –

Ana už miškų, už keliūtų – tenai
Aikštėse skėrių skonio šaunumas.

Visa po vienu dabar, po violetiniu vakaro
Debesiu ir dangumi, violetine ūkana.

Ak, akiratį laiminsim mudu vis vien –
Už brūkšnį ar skiriantį rėžį ar kirtį.

Praplauks papilkus drobė ant lankų,
Aušra, ir debesys rūke – vežimai.

Pro pirkią pagiry,
Kamino sugniaužtą dūmą.