Manęs vakar vienas žmogus, pusę gyvenimo sergantis šizofrenija, depresija, kitais brūdais, gyvenantis uždarytas socialinės globos namuose, paklausė, kaip man sekasi. Aš žmogus atviras, meluoti gal ir moku, bet nenoriu. Pasakiau, kad blogai, šiandien savo gyvenime esu blogoje vietoje, man dabar blogas laikas, ir tas naujas socialinis podcastas dabar yra vienintelis dalykas, kuris skiria mane nuo situacijos, kurioje yra jis pats. Tada pokalbis pakrypo, kaip ir turėjo pakrypti - kelios banalios frazės, kurios yra tiesa, bet turi praeiti laiko, kol jos pradeda veikti, nieko nereiškiantys žodžiai, beprasmiai patarimai. Bet tas žmogus ištarė žodžius, kurie laikas nuo laiko vis mane lydi. Kad manyje nėra laimės, todėl aš jos ieškau šiais įvairiais būdais. Pirmą kartą šiuos žodžius išgirdau, kai laimės ieškojau besisvaigindama. Juos man pasakė žmogus, iš kurio mažiausiai galėjau tikėtis.
"Tavyje nėra laimės, todėl tau svaigalai ir nepadeda", - pasakė jis, kai jam pasiskundžiau, jog jo prekė nieko verta. Manyje nėra laimės. Bet aš jos ieškau. Įvairiais būdais, bet ieškau. Po vakarykščio pokalbio vėlgi išniro tas pats.
"Pas tave nėra laimės, todėl tu, kaip ir aš, jos ieškai keisdama pasaulį", - pasakė man šizofrenikas.

Tai nebuvo reklaminė kampanija. Bet man tai svarbu. Pažiūrėkit.
https://www.youtube.com/channe l/UCt930VAnt0JdA-PMOJhRtKA