Femina (paskutinioji)

Irina atsibudo jau įdienojus, pajuto tai, nors užuolaidos ir buvo beveik aklinai užtrauktos, tik per užuolaidų kraštelius sunkėsi nedrąsi saulės šviesa apšviesdama dulkių ruoželius. Marius miegojo šalia atsukęs į ją nugarą. Jai to ir tereikėjo. Atsargiai išlipusi, tikėdamasi, kad jis miega, susirinko nuo žemės išmėtytus savo rūbus ir susigraibė džinsų kišenėje paliktą mobilųjį. Nuojauta jos neapgavo, buvo beveik pirma valanda dienos. Nors nieko nuostabaus. Kaip niekad aiškiai pajutę, kad šiandien jau yra rytoj, o rytoj neužilgo taps vakar, leido sau paklysti po Edeno sodus, mėgautis akimirkos žavesiu.  Jiedu atsidavė vienas kitam visiškai nesivaržydami ir niekur neskubėdami, užmigo tik kiek daugiau nei prieš kelias valandas. Irinai vis skambėjo galvoje Mariaus žodžiai: „Noriu tavęs, jei ir tu manęs nori“.

Irina kiek galėdama tyliau, būdama visiškai nuoga, susirinkusi visus daiktus, nutipeno į prieškambarį. Ten pastebėjusi save veidrodyje, apžiūrėjo mėlynę po akimi, kuri buvo ne tokia ryški, kaip Irinai skaudėjo. Viena ranka laikydama rūbų gniužulą, pasiėmė basutes ir rankinę ir atsirakinusi duris išėjo į laiptinę. Dabar ji stovėjo daugiabučio laiptinėje nuoga, basa, susivėlusi ir su mėlyne po akimi, vildamasi, kad visi  žmonės yra normalūs ir dabar užsiima savo reikalais ir po svetimus nesiknaisioja. Pastovėjusi prie durų apie pusę minutės, bet nieko neišgirdusi, greitai apsirengė ir sparčiu žingsniu nusileido prie savo automobilio. Dabar jai reikėjo sugalvoti planą, kaip grįžti į namus, kaip pasiimti savo daiktus, ir kur važiuoti su jais. Jos galvoje sukosi daug minčių, vienos už kitą fantastiškesnės – išvažiuoti į kitą miestą, viską metus išvykti iš šalies... Jai net nešovė į galvą kreiptis pagalbos, apkaltinti vyrą smurtu. Ji negalvojo apie tokį dalyką, kaip skyrybos, kaip susitaikymas. Vienintelis dalykas, kas sukosi jos galvoje buvo išnykimas. Jai nieko nereikia, nei Mariaus.

Po kelių akimirkų svarstymo ji užvedė variklį ir pasuko namų pusėn. Irinai nebebuvo svarbu, susitiks jį savo vyrą ar ne. Ji sukūrė savo galvoje kelis scenarijus, ką darys jį pamačiusi. Abiejuose scenarijuose  jis jai buvo tuščia vieta, taip su juo ir elgsis.

Nuvažiavusi prie namų, Irina be baimės į juos įėjo. Jai pasisekė, jo nėra. Jai nebuvo svarbu, kur jis, kad ir jos ieško. Tegu. Įėjusi į vidų, ji pajuto, kad bute buvo rūkyta. Visiškai neskubėdama Irina pradėjo sukinėtis svetainėje. Pažįstamas vaizdas iš praeities. Ant grindų, ant stalo, sofos mėtėsi gal 20 skirtingų butelių su alkoholiu. Kai kurie buvo tušti, kai kurie pusiau nugerti. Ant stalo buvo peleninė pilna nuorūkų, dar kelios mėtėsi šalia. Irinai pasidarė bloga. Nuėjusi į virtuvę, atsisėdo tiesiai ant grindų, bet šalia pastebėjo šukes, nelabai suprato nuo ko jos. Tada vėl staigiai atsistojusi nuėjo į miegamąjį. Lovoje buvo nemiegota, galbūt Andrius visą naktį jos praieškojo. Ji pradėjo verkti pasikūkčiodama. Kažkodėl bandė įsivaizduoti, kad po šios nakties laukiasi Mariaus kūdikio. Šią akimirką ji to norėtų labiausiai pasaulyje. Galbūt taip ir yra, bandė sau įsiteigti.

Irina išgirdo rakinamą durų spyną. Andrius grįžo. Jis tikrai pamatė jos automobilį lauke, pamatys jos basutes ir rankinę prieškambaryje. Pradėjo gailėtis, kad visko nepaslėpė, būtų galėjusi pati pasislėpti, būtų galėjusi palaukti, kol jis užmigs ir išeiti. Bet ir dabar ne per vėlu! Ji išgirdo, kaip Andrių užkalbino kaimynė. Ji dar turi laiko pasislėpti. Pirma šovusi mintis buvo drabužinė. Drabužinė buvo karališko dydžio. Buvo rinktasi, ar padaryti toje patalpoje drabužinę ar sporto salę, laimėjo Irinos polinkis pirkti batus ir rankines. Ir dabar tai pasitarnaus geriau, nei sporto salė, nebent būtų galėjusi užvožti Andriui su svarmeniu. Irina atidarė drabužinės duris ir įsmuko vidun. Viduje buvo tamsu, bet ne tiek, kad nebūtų galima orientuotis viduje. Ši vieta jai suteikė tam tikrą prieglobstį, vėsa ir neseniai skalbtos patalynės kvapas ją nuramino. Nuėjusi prie šūsnies antklodžių ir užtiesalų užsimerkusi atsirėmė veidu į juos. Rodėsi, kad jos siekiamybė iškvėpuoti visą susikaupusį aromatą. Pakalnutės jai priminė vaikystę, tik dabar suprato, kodėl tas kvapas jai buvo toks malonus. Lyg vėl po namus vaikščiotų močiutė, o ji būtų spintoje pasislėpusi. Bet ji ir buvo pasislėpusi, tik tai jau nebe žaidimas. Šįkart ji nenorėjo būti surasta.

Kol stovėjo įsikniaubusi į patalynės kalną, Irina daug visko prisiminė ir prigalvojo. Ji norėjo lauktis Mariaus vaiko, norėjo kad Andrius tai sužinotų. Prisiminė pašnekesį su užsieniečiu. Ramaus gyvenimo ultimatumas yra mirtis.

Irina puikiai žinojo, kur ko ieškoti, kaip ir ką daryti.

„Jei pirmas mane rastų Marius, paimtų mano gležną kūną ir nuneštų ant lovos. Bet ras Andrius. „

Tiesiog rankomis susiradusi tai, ko jai reikėjo, apsivyniojo aplink kaklą storą virvę, žinojo, kad dailiai užsirišo archyvinį mazgą, nes kitokio tiesiog nemokėjo.

„Jei pamatytų dabar mane močiutė, per savo sudūlėjusią kataraktą, nesuprastų, kas vyksta, nebent tik užuostų mirtį. „

Kitą virvės galą permetė per geležinį strypą, skirtą prisitraukimams,  ir užrišo antrą archyvinį mazgą. „Nebus tvirtas“, dar spėjo pagalvoti Irina, bet ir tiek užteko.

„Nesugebėjau tau atleisti, mama. „

***
Marius pabudo nuo skambučio į duris. Pramerkė akis ir laukė skambučio dar kartą. Neišgirdęs, nusprendė, kad jam prisisapnavo, tada prisiminė, kad turėtų miegoti šalia Irinos, bet jos kitoje lovos pusėje nebebuvo. Mikliai atsistojęs, užsitraukė marškinėlius ir džinsus, susirado telefoną ir pabandė skambinti Irinai, bet jos telefonas buvo išjungtas. Nuėjęs prie lango atitraukė užuolaidas, jį net apakino kiek daug saulės ir žalumos buvo lauke. Greitai nusisukęs nuo lango, nuėjo apsiprausti. Visą laiką galvojo apie Iriną. Nutarė, kad taip lengvai jam nepraeis. Susiruošė nuvažiuoti pas ją į butą. Atidaręs duris prie savo durų slenksčio pamatė sukniubusį Andrių, kuris buvo toks girtas, kad net nebesugebėjo stovėti ar kalbėti. Marius užsimetęs draugą ant pečių, nunešė į vonią, nurengė  ir kiek prablaivino su šalto vandens dušu. Andrius nei kiek nesipriešino. Priešingai, atrodo, kad viskam, kas su juo daroma, davė sutikimą. Marius pastebėjo adatos žymes ant Andriaus kirkšnių, bet pamanė, kad prisifantazavo. Prieš išvažiuodamas į Afriką, Andrius net alkoholio buvo atsisakęs. Kas turėjo atsitikti žmogaus gyvenime, kad jis šitaip pasikeistų.

Pamatęs, kad Andrius jau pradeda susivokti aplinkoje, paliko jį vieną. Po kelių minučių šalto dušo Andrius pats išlipo iš vonios, apsirengė savo rūbais, kurie buvo purvini, turbūt nuo griuvinėjimo pakelėse. Nuėjęs į virtuvę, pamatė sėdintį Marių. Jis laukė, kol Andrius ateis, kad galėtų su juo pakalbėti.

- Vakar ieškodamas Irinos, pamiršai pasakyti, kad ją velniškai išgąsdinai. – pasakė Marius net nepažiūrėdamas į Andrių.
- Žinojau, kad ji su tavim susisiekė. – pasakė Andrius. Jo balsas girgždėjo ir labai derinosi prie užtinusio veido. Jis pasikniso savo kelnių kišenėse ir rado sutrintą cigaretę. Paėmė ją drebančiais pirštais ir įsidėjo tarp lūpų, bet neprisidegė. Atsirėmęs į sieną žiūrėjo stiklinėmis akimis kažkur į tolį.
- Atrodai, kaip šūdas. Jei nori duosiu švarių drabužių. Ne kaip atrodai ir ne kaip kvepi.
- Kas vakar nutiko, Mariau? Kur Irina? – Andrius atsisėdo prie stalo.
- Nežinau, kas nutiko, bet mums reikia ją rasti. Tau visai pasimaišė, brolau.

Ir jiedu pakilo važiuoti į Irinos ir Andriaus namus.

Privažiavę butą, pamatė lauke stovintį Irinos automobilį. Laiptinėje sutiko kaimynę, kuri Mariaus džiaugsmui, aprėkė Andrių. Viską girdėjusi ir supratusi, kas vyko bute šiąnakt, kaimynė tik prie Mariaus atrado drąsos imtis veiksmų. Andrius viską tyliai išklausė ir tik kaimynei pavargus rėkauti ir išsakius viską apie savo asmeninę patirtį, jiedu įėjo į namus. Irinos nesimatė. Apieškoję butą, galiausiai įėjo ir į miegamąjį. Sutiktas moralas laiptinėje Andriui padėjo dar labiau prablaivėti. Ji neprivalo būti namie, ji gali išeiti pasivaikščioti. Tai paaiškintų jos nebuvimą namie ir automobilį greta pastato. Andrius atsigulė ant lovos ir pradėjo verkti,  lemeno draugui, o gal daugiau sau, kad tai paskutinis kartas, kad tai paskutinis kartas. Andriui reikėjo Irinos, gaila, bet Mariui taip pat. Būtent Marius sugalvojo, kad Irina galėjo pasiimti tik kelis rūbus ir išeiti nežinoma kryptimi palikusi viską už savęs. Nebūtų nustebęs tokiu jos pasirinkimu. Ši naktis, vėstantys bučiniai nuo kūno, jam liko lyg sapnas apipintas visais dienų įvykiais. Būtų savanaudis, jei nesuprastų, jog jau kartą jo nepasirinko, kodėl turėtų su juo likti po viso to. Norėdamas patikrinti savo hipotezę, priėjęs prie drabužinės, atidarė duris.