Femina (II)

Mariui prieš akis stovi ji. Ji, šio vakaro dama, juokiasi jo draugai.
- Matau į ką žiūri, - juokiasi kažkuris iš draugų. Marius per girtas ir klube per tamsu ir per garsu, kad suprastų, kas su juo šneka.
- Taip, mes kaip puolę angelai. – atsako ir nusijuokia. Ir nieko daugiau, nes tokios būklės negali sklandžiai pereiti nuo svarstymų prie veiksmų. Į vieną vienintelį klausimą turi kelis atsakymus:

1. Jis prie jos ir neprieis, o kodėl turėtų. (bet turėtum, - suskamba balselis pasąmonėje, - nes tau jau spaudžia ir turi pasidulkint.)
2. Ji – žudikė maniakė, arba vagilė. Jis jai statys martinio ir nieko nepeš.

Jų žvilgsniai susitiko.
Mariaus galvoje ėmė suktis kiti variantai:
1. Dabar ji pati prieis.
2. Jeigu pasiseks, jis ją paims tualete ir jiedu išsiskirs prižadėję vienas kitam, kad nieko nenutiko.

Ir... trečio varianto nebebuvo. Jį iš tikro per daug jaudino merginos ne pernelyg subtilus nuogumas ir jis net per girtumo užtvarą pajuto besibraunant kažką panašaus į geismą ar susijaudinimą. Sukaupęs visas jėgas atsistoti, pasiėmė savo besibaigiančio viskio taurę ir nuėjo prie merginos kitapus baro.
- Labas.
- Labas, jau maniau neprieisi. – Nusijuokė mergina. Ji buvo kiek stambesnė ir žema, tiesių plaukų blondinė, bet tokia, kurią lengva pakalbinti nebijant atstūmimo, pakankamai miela ir nesuvaržyta.
- Nori pašokti? – paklausė Marius rodydamas į šokių aikštelę.
- Aš dar neišgėriau savo gėrimo. – pasakė mergina.
- Nieko prieš jei prisijungsiu?
- Negaila palikti draugų? – metusi atsargų žvilgsnį pasižiūrėjo į paliktus kelis Mariaus draugus. Norėjo pasižiūrėti, kokia jų reakcija ir apie tai spręsti priėjusio vaikino ketinimus. Bet Marius neleido jai to padaryti.
- Ne. Verčiau papasakok apie save. Dažnai lankausi, bet nebuvau tavęs matęs. – tai sakydamas išdrįsta nubraukti kelis plaukus nuo jos peties, lyg tarp kitko, ir siurbtelėjo iš savo viskio taurės.
- Esu Miglė, studijuosiu čia nuo rugsėjo, atvykau susipažinti su miestu. Mano specialybė – ekoturizmas, pati rimčiausia iš esančių kolegijoje, todėl labai džiaugiuosi. Didmiestis ir gera profesija. – Labai drąsiai pradėjo kalbėti mergina, arba alkoholis. Kai Marius galvojo, kad ji niekada neužsičiaups, ji paklausė. -  O tu?
- Mokausi. Taip. – pasakė Marius ir jam pasirodė juokinga, kaip mergina sureaguos į jo profesiją „rimčiausią iš visų“. – Aš studijuoju magistrą – Nanobiotechnologiją.
Jis tai pasakė su tokiu atsainiu tonu, lyg tai būtų kuo normaliausias žodis ir ji tikrai suprastų, ką tai reiškia. Jis ir tikėjosi tokios jos veido išraiškos, kurią ir gavo, ir pusės minutės pasimetimo.
- Gal nori pasivaikščioti? Parodysiu tau miestą, kokio dar nesi mačiusi.

Jau bekylant nuo baro, Marius išgirsta sudužusios taurės garsą ir kažkokį bruzdesį už nugaros, lyg ir riksmus, lyg ir keiksmus. Instinktyviai atsisukęs pamatė prie staliuko stovinčią Iriną su šampano buteliu rankoje, o kitoje staliuko pusėje stovėjo nepažįstamas vyriškis, rodos kiek vyresnis, aiškiai susierzinęs, nors prieblandoje sunku buvo pasakyti, jis lyg ir valėsi nuo savęs kažką, kaip Marius galėjo spėti, išlietą šampaną ir garsiai keikėsi rusų kalba. Netrukus prisistatė apsauga ir Irinai kažką pasakius grubiai išsivedė vyrą durų link. Irina dar akimirką pastovėjusi, susirinko savo daiktus, bet prie jos priėjo dar vienas apsauginis ir jie apie kažką kalbėjosi. Marius stebėjęs šią sceną susižvalgė į draugų pusę, bet nei vieno jų jau nebebuvo.

- Tai mes eisim ar ne. – kiek pyktelėjusi, kad prarado pašnekovo dėmesį, pasakė „vakaro dama“.
- Ne, atleisk, susirask mane feisbuke. – Ir nuėjo Irinos pusėn, kol mergina nesusivokė, kad jis net savo vardo jai nepasakė.

Priėjęs prie Irinos su klubo apsauginiu, išgirdo pokalbio nuotrupą.
- Aš žinau, kas aš nesu ir kas man nepriimtina. – kalbėjo Irina. Neatrodo, kad ji būtų apsvaigusi.
- Aš tik noriu jus pasisiūlyti parvežti namo. – atsakė apsauginis teisindamasis, kad gali būti ne taip suprastas. – Tokia klubo politika.
- Irina, labas. Kaip tu, kas įvyko? – paklausė Marius.
- Jei jus kartu, - įsikišo apsauginis, - parvežkite šią merginą namo. – Jis atrodė labiau suirzęs, nei Mariui iš pradžių pasirodė.

Irina visiškai neapsidžiaugė pamačiusi Marių. Dar to betrūko, kad kas ją matytų šitoje situacijoje, dabar reikės aiškintis, gal net dievagotis apie ištikimybę Andriui, pasakoti situacijos smulkmenas, kurios yra pakankamai gėdingos. Viso to dabar jai nereikėjo.
- Klausyk, aš varau namo, man nereikia, kad mane kas lydėtų. – pasakė piktai Irina, kažko ieškodama rankinėje. – Nebent palydėk iki durų, jei jis ten manęs lauktų. Nemanau, kad labai apsidžiaugė šampano dušu. – nusišypsojo Irina kiek ramesniu tonu trumpai užsimindama, kad „vyriškis norėjo kompanijos, kai tuo tarpu, jai jos nereikėjo, elgėsi įžūliai ir kad ji davė jam perspėjimą, kad taip ir bus. “
- Saldžiausi dalykai asocijuojasi su rimtais pavojais. – nusijuokė Marius jausdamasis kur kas blaiviau nei prieš 5 minutes. - Nori, kad iškviesčiau tau taksi? 
Irina, vis dar ieškojo kažko savo rankinėje.
- Kas ten apie rimtus pavojus? Man atrodo, pamečiau namų raktus. Dabar taip, - jau iškišusi galvą iš rankinės rimtai pasakė Irina. – Vieni yra pas Andriaus tėvus, kiti pas tave. Kad tu jau čia, tai ką darysim?
- O tai tu gal dar paieškok.
- Užtenka, pavargau. Jutau, kad kažkas ne taip, nežinau, kur jie galėjo iškristi. Geriau keliaujam pas tave. Ai, - staiga nuščiuvo Irina. – atleisk, aš tau gadinu vakarą, norėjai parsivest kokią panelę. – Mariui akimirką pasirodė, kad Irinos akys sudrėko nuo ašarų. O ji ir neslėpė akių.
- Ne, viskas gerai, iškviesiu taksi. – kažkodėl nesijausdamas per daug nusivylęs, greičiau pavargęs, numykė Marius.

Važiuodami taksi jie nesikalbėjo ir žiūrėjo į skirtingas puses. Tik privažiavus prie namų ir išlipus iš automobilio, Marius pamatė, kad ji apsirengusi visai ne klubinėti skirta apranga – paprasti džinsai, pabrėžiantys jos figūrą, bet niekuo neišsiskiriantys minioje, elegantiška palaidinė be jokių papuošimų, lengvai krentanti iki jos liemens. Turbūt tikrai spaudžia, jei tiek daug skiria Irinos aprangos detalėms.

Aplinkui buvo labai ramu, nė vėjelio, nei garselio, tokia ramybė paprastame miegamajame rajone ir gąsdino ir stebino vienu metu, retai kada taip būna. Namų languose niekur nedegė šviesa, nesimatė nei vieno šuns, nei vieno praeivio tuo labiau. Užėję į eilinę chruščiofkės laiptinę ir pakilę į penktą aukštą, įėjo į Mariaus butą. Jis buvo visiškai viengungiškas, tvarkingas vieno kambario butas, net balkono neturėjo. Svetainėje-miegamajame visko labai minimalistiškai, kelios knygos ant žurnalinio staliuko, milžiniškas televizorius per pusę sienos, prie jo prijungta žaidimų konsolė, priešais stovi sofa-lova, kurią jau netrukus reikės keisti. Siaurame prieškambaryje Marius nusiavė batus ir norėjo pasiūlyti padaryti tą patį Irinai, bet jų žvilgsniams susitikus, ji pati be raginimų nusiavė batelius. Jos nuogas pėdas netrukus pasitiko minkštas kilimas. Jiedu patraukė į skirtingus kambarius, Marius nuėjo į virtuvę, Iriną pasuko į svetainę. Jai patiko justi tą pūkuotą kilimą visur, nedrąsiai vaikštinėdama po kambarį, ji rado senas vyno dėmes iš jų vakarinių pasisėdėjimų. Mintyse iš karto grįžo prisiminimas apie vieną iš tų vakarų.
Tai buvo jau daugiau nei prieš 5 metus, o Mariaus butukas mažai kuo pasikeitė. Mintyse Irina nusišypsojo. Kažkoks vaikinas, kurio ir vardo nebepamena, pasikvietė ją į „Scream“ filmų peržiūrą. Marių ji žinojo iš matymo universitete, buvo ir kelios jos draugės, todėl nevisiškai svetima siaubo filmų mėgėjų kompanija jos neatgrasė. To vakarėlio metu ji ir susipažino su Andriumi. Ir tas vakaras buvo vienas keisčiausių jos gyvenime.

Tąnakt įėjusi į Mariaus butą jau trečioje „Scream“ dalyje, ji pamatė ant to pačio kilimo prieš televizorių sutūpusį būrelį žmonių. Tada dar stovėjo senas lempinis televizorius ir visi prieš jį klūpėjo lyg melsdamiesi. Jos kompanionas ją iškart paliko prisijungęs prie „religinės“ kompanijos, o ji išgirdo vonioje besikalbant merginą su vaikinu. Abu balsai buvo nepažįstami, bet tai, ką jie kalbėjo, patraukė jos dėmesį ir ji, tik pamojavusi kitiems, dar liko lūkuriuoti prieškambaryje, apsimesdama besišukuojanti ir besidažanti, kad liktų arčiau vonios durų. Nepažįstamasis vaikinas pasakojo savo pašnekovei kelionių įspūdžius, o toji tik aikčiodavo ar ką nors vis numykdavo (kas vertė Iriną vartyt akis, nes tai buvo toks akivaizdus pataikavimas).
- Keliaujant nebuvo į ką atsiremti, tai tavo individualios laisvės našta. – kalba vyriškas balsas. – Bet jei to nenori ir atsisakai, žmonių tavo gyvenime gali daugėti iki begalybės, kol ateina supratimas, kad save praradai galutinai, supranti?
- Absurdo aplinka.... – taria moteriškas balsas.
„Kokia tragedija“ – pagalvojo Irina tada. Bet jos smalsumas buvo sužadintas, ji labai norėjo pamatyti tą žmogų už durų. Ji jautė, kad tas žmogus pažeidinėja kažkokias įprastas visuomenės taisykles, elgesio taisykles. Ir pats yra nuolat žeidžiamas. Iriną jis labai traukė. Ji bemaž būtų ką nors atidavusi, kad galėtų aikčioti tos merginos vietoje. Toliau viskas įvyko labai greitai, emocijos ir įvykiai apsikeitė kaip kaleidoskope, o gal tik dabar taip atrodo, prisimenant įvykius po tiek metų. Triukšmas vonioje, bildesys, kažkas sudužo, merginos cyptelėjimas, vaikino keiksmai, kažkas sunkaus nukrito, spragtelėjo užraktas, atsidarė vonios durys, išėjo rusvaplaukė mergina, pasitaisė nukritusią gėlėtos suknelės petnešėlę, prabėgdama dėbtelėjo į Iriną ir ją stumtelėjo, užsiuodė smilkalų kvapas. Viskas vyko gal 5 sekundes. Irina liko stovėti kaip pagauta daranti nusikaltimą.  Bet paskui išbėgusią merginą niekas neišėjo. „Smalsumas pražudė katę, smalsumas pražudė katę, katę pražudė... “ – kartojo Irina sau mintyse, bet apsidairiusi ar niekas nemato, įėjo į vonios kambarį, bet dėl viso pikto, durų uždaryti neskubėjo. Jame buvo baisi prieblanda, kad net akis paskaudo atėjus iš šviesaus kambario. Tai, ką ji palaikė smilkalų kvapu, buvo suktinė, ir tai, ką ji palaikė sužeistu jaunuoliu, buvo jos jaunasis filosofijos dėstytojas! Jo garbanoti šviesūs plaukai tiesiog spindėjo prieblandoje, kurią sukūrė dūmai ir baisiai neryškus sovietinis šviestuvas. Jis dėvėjo suplyšusius tamsius džinsus ir juodus ištampytus marškinėlius. Vaikinas sėdėjo ant vonios krašto, pasirėmęs galvą ranka, atremta į kelius, ji nematė jo veido, bet atrodė, kad jis arba miega, arba kažką labai įtemptai mąsto. Išsigandusi, kad vaikinas jos dėstytojas, jau norėjo išeiti, bet jis pakėlė galvą ir pusiau atmerktomis akimis pasižiūrėjęs kažkur, kur turėjo stovėti Irina, kažką pasakė, ko ji negalėjo suprasti. Vaikinas vėl nunarino galvą ir Irina pati nesuprasdama, ką daro uždarė už savęs vonios duris, bet nežengusi žingsnio toliau, pradėjo dairytis. Vaikinas labai panašus į dėstytoją, bet nėra jis, tai gerai. Vaikinas apgirtęs, tai nėra blogai. Irina pastebėjo, kad tai kas dužo, buvo kriauklelės formos muilinė, buvusi ant vonios krašto, tai kas dusliai nukrito, buvo alaus butelis ant vonios kilimėlio, bet nesudužęs. Irina atsiklaupusi pradėjo rinkti muilinės šukes, kurios buvo stambios ir darbas ilgai netruko. Vaikinas jau daug guviau kilstelėjo galvą ir žiūrėjo į prieš jį klūpinčią merginą. Irina bijojo pažiūrėti į jį, ji puikiai jautė jo žvilgsnį.
- Sumuštinis. – pasakė vaikinas.
- Kas? Visą tai? Filmas, alkoholis, rūkalai, seksas ant viršaus ir vėl filmas? – susijaudinusi išbėrė žodžius Irina, norėdama padaryti jam įspūdį filosofuodama. Bet iš karto pasijuto kvailai, nes jis pradėjo kvatotis.
- Ką tu darai? – linksmai paklausė vaikinas. – Einam, padarysiu tau sumuštinį. – ir atsistojęs padėjo atsistoti Irinai ir nusivedė ją į mažą virtuvėle, kuri atrodė  tokio pat dydžio kaip ir vonios kambarys.
Iš svetainės sklido juokas ir pseudoklyksmai. Dar kažkas virtuvėje pykosi, bet jiems atėjus kaip mat išėjo.
- Man reikėtų eiti į kambarį, susirasti Marių ir Samantą. – pasakė Irina, bet net nesirengė išeiti, laukė, kokia bus vaikino reakcija.
- Tu jau kambaryje, - nusijuokė vaikinas. Bet nieko daugiau nepasakė.
Irina radusi švarią kėdę atsisėdo ir žiūrėjo, kaip vaikinas po truputį, visai neskubėdamas raiko duoną, tepą sviestą, deda kumpį ir salotos lapą ant viršaus. Žiūrėjo, kaip dirba jo nuogos rankos, apžiūrėjo jo nusmukusius džinsus, jie dar ir nelabai švarūs buvo. „Kažkur atsisėdo“ – pagalvojo. Padaręs visą lėkštę tokių sumuštinių, vėl paėmė Iriną už rankos ir norėjo vestis į svetainę pas kitus. Bet tarpdury susitiko su Iriną atsivedusiu vaikinu, kuriam aiškiai nepatiko jo toks gestas.
- O, susipažinai su Andrium. – lyg ir nieko blogo nelinkėdamas pasakė.
- Labas, Andriau, aš Irina. – ištraukusi iš Andriaus rankos savąją, besišypsodama padavė jam dešinę ranką pasisveikinti.

Vietoj to, kad paėmęs jos ranką, jis laisva ranka apkabino ją per liemenį ir prisitraukęs pabučiavo į skruostą, tuo supykdęs Irinos palydovą ir atėmęs amą pačiai merginai. Tai padaręs tiesiog nuėjo prie kitų, pradžiugindamas sumuštiniais. Irina su palydovu akimirką žiūrėjo vienas į kitą. Ji jau tada suprato, kad įsimylėjo, bet ne vaikiną priešais. Jei tik turėjo valios mylėti, jeigu tik pajėgs patirti aistrą, kurios dar nebuvo patyrusi per dvidešimt metų, sugebės beatodairiškai rizikuoti. Ir surizikavo, nuleidusi akis išėjo iš vakarėlio ten beveik ir nepabuvojusi. Niekas jos ir nesustabdė.

- Žinau, senos dėmės, bet kažkuo žavios. – pasakė grįžęs iš virtuvės Marius ir sugrąžinęs Iriną iš prisiminimų. – Maniau, kad padėjau jūsų raktus prie savo, bet neradau.
Irina tiesiog žiūrėjo į jį ir laukė sprendimų.
- Neišsigąsk, jei jie ne ten, tai bus čia, stalčiuje. – ir atidaręs stalčių po televizoriumi ir truputį jame pasiknisęs, rado atsarginius Irinos buto raktus.
Tuo pat metu Irinai už akių užkliuvo matomoje vietoje paliktas atidarytas balto vyno butelis. Paėmusi pavartė etiketę.
- Šitas skanus.
- Atsigersi? – paklausė Marius paduodamas Irinai buto raktus.
- Taip, turbūt gerai. – palinksėjo Irina.
Marius atnešė dvi taures ir įpylė vyno, ne po daug, tik šiek tiek paskanauti.
- Visada norėjau tavęs paklausti. – linksmai paklausė Marius. – kaip mes tapome tokie artimi draugai?
- Mes tapome? – nusijuokė Irina. Jie abu vis dar stovėjo ir stovėdami gurkšnojo vyną. – Man atrodo mes netapome, mus suvedė, kaip būna, kai žmonės tiesiog traukia vieną prie kito, tai čia kiti mus pritraukė.
- Taip, kiti. – sutiko Marius. – kartais pagalvoju, jei ne studijos, tai tiek daug būčiau nepamatęs ir nesutikęs.
- Nepadaręs, taip. – pradėjo ironizuoti Irina. Abu nusijuokė. – Juk tu mūsų universiteto herojus, toks patrauklus, visos pirmakursės stovykloje varvino į tave seilę.
- Ir tebevarvina. – nesumišo Marius. – O tau netrūksta ironijos, mieloji. – pasakė prisėsdamas ant sofos.
- Nei ironijos, nei išprusimo, nei jautrumo, meistriškumo. – pasakė prisėsdama šalia.
- Bet trūksta visai nedaug. – pasakė torsu pasisukdamas Marius.
- Ko gi? – pasakė Irina, taip pat į jį pasisukdama.
- Švento kvailumo, donkichotiškos drąsos.
- Tai visai nedaug. – nusisukdama pasakė Irina, gurkštelėdama iš savo taurės ir nenorėdama išeiti.