Femina (5 dalis)

- Gal turi prisidegt? Man užgeso. – ramiu baritonu angliškai paklausė vaikinas.

„Jis tik panoro užkalbinti“, pagalvojo Irina, bet vis tiek jam atsakė.

- Čia negalima rūkyti.
- Kaip tai negalima. – apsidairė vaikinas, lyg iš už kampo turėtų iššokti būrys vaikų, kuriems nieko kito neliktų, tik apstoti jį ir uostyti jo nelegalius dūmus.
- Niekur negalima rūkyti žolės.
- Christianijoj. – piktai pasakė vaikinas atsilošdamas ir nusisukdamas nuo Irinos.

Jo balsas Irinai labai patiko. Jau pradėjo pavydėti įsivaizduojamai vaikino meilužei, kaip jis jai naktimis šnibžda žodžius, kurių nevalia sakyti dienos metu. Žūtbūt turėjo ko nors jo paklausti.

- Tiki dvasia? – paklausė Irina.
- Žmogaus protas yra elementas lemiantis abejones dvasia ir jos atspindžiu. O kūnas tik indas. – visiškai nesutrikęs, bet vis dar nežiūrėdamas į Iriną atsakė vaikinas ir užsirūkė.
- Bet jeigu kūnas yra tik indas, kaip jis gali abejoti dvasia?
- Kūnas ir neabejoja, tik vykdo proto valią. Pastaroji nori užginčyti dvasios būvimą, kadangi negali paaiškinti, kad ji egzistuoja. Kūnas tarsi tarpininkas tarp proto ir dvasios. Paklūsta protui, sukurtas dvasios.
- Iš kur tada atsiranda protas?
- Turbūt iš tos pačios dvasios. Kadangi gyvename materialiame pasaulyje, dvasia mums davė kūną ir protą, kuris suvoktų. Žmogus yra nedėkingas savanaudis, todėl protas ir pykstasi su dvasia nors buvo jos sukurtas.
- Ir jie jau niekada nesusitaikys?
- Ramiai gyventi gali tik tuomet, kai pasaulio pažinimui pasitelkiamas protas, o savęs pažinimui dvasia. Arba yra ultimatumas - mirtis. Viena pusė privalo nugalėti.
- Kaip kūnui taip įgalinti dvasią, kad jis pradėtų save pažinti?
- Noras. Jeigu žmogus nenori pažinti savęs, jis niekada ir nepažins. Esminis dalykas kuo mažiau kreipti dėmesį į pasaulio (aplinkinių) vertinimus. Ir kuo mažiau klausyti proto savęs vertinimo klausimais.
- Protas trukdo kūnui save mylėti?
- Taip. Dvasia niekada nesilygins su kitais, nepavydės ir neteis.
- O jei dvasia pasakytų protui, kad jis būtų paprastesnis, ar protas galėtų susivaldyti ir paklausyti dvasios? Nebesirungti ir nebeteisti?
- Kaip ir sakiau dvasia neteis, o priims tai kaip proto sprendimą. Protas todėl ir pyksta, kad dvasia nesilaiko nuo sprendimų. Kuomet žmogus atsisakys materialaus pasaulio, tuomet kova baigsis, tačiau tuo pačiu metu kūnas yra materialus (ultimatumas - mirtis). Keista, dvasia yra laisva, tačiau tuo pačiu priklausoma nuo kūno ir proto, kuriuos sukūrė.
- Kam dvasiai reikia kūno ir proto?
- O čia jau gyvenimo prasmės klausimą palietei. – pasakė vaikinas ir atsisuko į Iriną daug labiau susidomėjęs pokalbiu, nei prieš tai. - Galbūt dvasia netiesiogiai siekia įtikinti protą atsakyti į šį klausimą. Tačiau dėl materialumo ir proto manymo, kad būtina konkuruoti ir išlikti, niekaip į tai nebandoma atsakyti. Įsivaizduok pasaulį be intrigų, lipimo per galvas, valdžios rodymo ir panašiai. Dvasia siekia ramybės.
- Negaliu įsivaizduoti tokio pasaulio. Tai tas pats kaip ta utopija „pasaulinė taika“ kuri vadinasi. Tokios būti negali.
- Vadovaujasi protu, dvasia sakytų atvirkščiai. Kol žmonija neras bendro tikslo - ramybės, tol jokia utopija negalima.
- Manai, kad galima rasti?
- Galima tik pažiūrėti į susivienijimo apraiškas karų, pokarių, pasipriešinimų metu. Tačiau jie trumpalaikiai. Geras pavyzdys jūsų Sąjūdis, kilęs iš dvasinės idėjos, sunaikintas proto užmačių.  Žinai, nėra nei gėrio, nei blogio yra tik požiūris.
- Taip, visiškai sutinku. Dar pridėčiau moralė, bet tai siauresnis požiūrio atitikmuo.
- Taigi išvada - žmogus lengviau pasiduoda pasauliui, nei dvasiai.
- Žmogus nėra tobulas. Sukurdama tokį kūną dvasia irgi parodo savo netobulumą. – Irina lyg ir nusivylusi nusisuko nuo pašnekovo, kuris padarė tą patį, bet dar užbaigė.
- Tobulas yra tik Dievas, o žmogus kuriamas pagal jo atvaizdą. Logiška, kad tuomet žmogus netobulas.

Jie liko sėdėti tyloje, kol vaikinas baigęs rūkyti savo suktinę paklausė:

- Nori pas mane?

Irina pasižiūrėjo į jį, jo tamsūs veido bruožai ir išsidraikę plaukai priminė Marių. Pati netikėdama tuo, ką sako, tarė:

- Ne, ne pas tave turiu būti.

Irina užsidėjo basutes, atsistojo ir pajutusi, kad galva visai nebesvaigsta, nuėjo link automobilio. Jos eiseną sutrukdė mobilaus telefono skambutis. Skambino Marius.

- Kur tu? Ar viskas gerai? Andrius visur tavęs ieško. – Irina išgirdo susirūpinimą.
- Tu vienas?
- Jis ką tik išėjo, nori, tuoj pasivysiu.
- Ne, nereikia. Tegul keliauja. – ir kiek padvejojusi pridūrė. – Aš atvažiuoju pas tave.

Irina kiek nusiramino išgirdusi, kad Andriaus nėra namie, vadinasi nepastebės jos, ji gali būti rami, kelias laisvas. Jei jis ieškojo jos pas Marių ir jei Marius laikys liežuvį už dantų, jis jos ten nebeužtiks. Ir gerai, kad pasėdėjo lauke, nors nežinia, kiek laiko praėjo. Kažkur toli jau matėsi brėkštant.
Nuvažiavusi pas Marių, jį rado bekaičiantį kavą. Pamatęs susitaršiusią Iriną su mėlyne po akimi, pribėgo jos apžiūrėti. Irina papasakojo, kas nutiko, viską, neslėpė nieko, kad jie įsipylė vyno, kad jis ją bandė glamonėti pasakodamas apie Salomėją iš „Erodiados“. „Gerai, kad su Judita nesumaišė“, nusijuokė Irina. Bet Mariui nebuvo juokinga, uždėjęs šaldytų pupelių maišelį Irinai prie akies, pradėjo rengtis striukę ir autis batus.

- Tik neik, – pradėjo verkti Irina ir puolė link lauko durų, kur stovėjo Marius.
- Negalima taip palikti. Nežinau, kas jam nutiko, bet taip negalima. Pasižiūrėk į save. Visai nepanaši į merginą, kurią kažkada mylėjau.

Po šių žodžių abu liko stovėti tarpduryje.

- Neišeik, - pakartojo tyliai Irina.
- Pažiūrėk, lauke jau šviesu, padarysiu tau pusryčius. – nusiraminęs pasakė Marius.
- O tu pats bent kiek miegojai? Manau, mums reikia numigti.
- Nežinau, ar galėčiau. Bet tau paruošiu.

Marius užleido Irinai savo sofą-lovą, o sau pasitiesė čiužinį greta, bet Irina jo jau nebepaleido. Paėmusi už rankos nebyliai kvietė atsigulti šalia. Negalėdamas atsispirti, Marius įvykdė jos komandą ir atsigulė taip, kad jie nesiliestų. Kai Mariui pasirodė, kad ji užmigo, jis įsidrąsinęs pirštų galais palietė jos plaukus, vos vos, jos petį, ir pirštais slydo jos rankos vedamas žemiau. Ji pramerkė akis, bet jo nestabdė.