Femina (3 dalis)

Iriną pažadino plieskianti į langus ankstyvo ryto saulė. Nors iš Mariaus grįžo paryčiais, nemiegojo ilgiau nei visada. Jos baltas kambarys, balti Andriaus marškiniai, su kuriais ji miegodavo, balti plaukai išsidraikę ant pagalvės: ji nubudo su ta mintimi, kad viskas yra taip, kaip ji ir nori, kad būtų. Išlipusi iš lovos susirado šlepetes, užsidėjo numestus vakarykščius džinsus ir nuėjusi į virtuvę pasidarė rytinės kavos. Irina mėgo savaitgalio rytais pasidaryti kavos, išėjusi  į balkoną jos atsigerti. Tai buvo jos 5 minutės malonumo. Idealiai sustyguotas jos gyvenimas nepageidavo jokių staigmenų, viskas turėjo būti kaip pagal dienotvarkę jos galvoje. Kava, mankšta, užkanda, elektroninio pašto patikrinimas, pietūs pas Andriaus mamą ir ramus vakaras su knyga. Toks buvo jos idealus sekmadienis. Taip viskas ir būtų buvę, jei ne telefono skambutis. Irinos mobilusis skambėjo jos džinsų kišenėje. „Nuostabu“ pagalvojo ji, kitoje džinsų kišenėje užčiuopusi buto raktus, kuriuos manėsi pametusi. Kiek suirzusi paėmė mobilųjį. Skambino nežinomas numeris iš užsienio.

- Labas, brangioji, čia Andrius.
- Andriau. - Irinos akyse pasirodė ašaros. – Kaip tu? – tyliai paklausė nieko geresnio nesugalvodama.
- Ar pasitiksi mane oro uoste? 17 val. turėčiau būti. – džiaugsmingai pasakė Andrius.
- Taip, taip, būtinai, žinoma.  – šaukte iššaukė Irina.
- Negaliu daugiau kalbėti, pasiskolinau bendrakeleivio telefoną. Tik tau ir paskambinau, norėjau, kad sužinotum pirma. Myliu labai tave. Ar paskambinsi Mariui?
- Taip, žinoma, atvažiuosim kartu.
- Iki pasimatymo, mano meile.

Padėjusi ragelį, Irina dar ilgokai sėdėjo virtuvėje nejudėdama. Ji džiaugėsi mintimi, kad grįžta jos vyras, jie nesimatė daugiau nei metus. Jis neturėjo dar grįžti, gal kas nutiko, gal jis susižeidė, susirgo. Bet jis bus Lietuvoje jau šiandien, jau šiandien ji jį pamatys.

Paskambino Andriaus mamai, pranešė, kad šiandien negalės kartu pietauti ir pasakė, kad važiuos pasiimti Andriaus iš oro uosto. Mama taip pat, kaip Irina apsiverkė džiaugsmo ašaromis ir paprašė, kad jiedu iš oro uosto iš karto atvažiuotų pas ją į namus. Bet kai atėjo laikas paskambinti Mariui, Irina dar ilgokai galvojo, kaip jam pasakyti, kad grįžta Andrius. Kaip pasakyti Irinos vyro geriausiam žmogui, kad jos vyras, jo geriausias draugas, kurio jiedu nematė metus laiko, grįžta pusmečiu anksčiau apie tai pranešęs tik paskutinę akimirką ir kad jiedu turi važiuoti jo pasiimti jau po 7 valandų. Mintys Irinos galvoje pynėsi apie tai mąstant. Ji jautėsi lyg dar sapnuotų. Mažai temiegojusi akimirką tikrai pamanė, kad sapnuoja, bet apsidairiusi po savo virtuvę, kurios chaosas visiškai nesiderino su kitų kambarių harmonija, vis tik nusprendė nesapnuojanti, nes jei sapnuotų, virtuvė būtų dar erdvesnė, stovėtų kavos aparatas instaliuotas į sieną, ir apskritai pati virtuvė būtų ne Lietuvoje, bet Italijoje.

Palaukusi dar 10 minučių ir šitaip pasėdėjusi tylumoje, Irina sukaupė drąsa ir paskambino Mariui pasakyti šios naujienos. Susitarus laiką, kada Marius pas ją atvažiuos, Irina prisileido pilną vonią vandens, kuri netrukus tapo balta nuo muilo putų, nusirengusi apžiūrėjo save milžiniškame veidrodyje ir pasinėrė į karšto vandens malonumus. Atsipalaidavusi, pradėjo glostinėti savo kojas, glamonėti savo krūtis ir pirštų galiukais leistis žemiau. „Marius grįžta. Oi, Andrius. “ – pagalvojo Irina ir išsigandusi atsisėdo vonioje. Išlipo ir ant savo nuogo ir dar drėgno kūno užsimetė tuos pačius baltus Andriaus marškinius su kuriais miegojo. Nuėjusi į svetainę susirado balto vyno butelį, įsipylė taurę. Na ir kas, kad tik 11 val. dienos. Diena buvo graži, kiek vėjuota. Irina išėjo į balkoną neužsisagsčiusi marškinių, tik jais prisidengusi. Vėjas išdraikė jos plaukus ir vis atidenginėjo neužsektus marškinius. Irinai nelabai rūpėjo, mato ją kas dabar ar ne. Pati ji nieko nematė, tik tolumoje tekančią upę ir kelis retus medžius šalia parko pradžios, savo gražų sodą.

Irina niekada nesigėdijo savo nuogo kūno. Dažnai nesigėdydama persirenginėjo šalia kitų, maudydavosi nuoga, kur ir kada tik jai šaudavo į galvą dažnai tuo šokiruodama šalia žvejojančius žvejus ar esančius jos kompanijos asmenis. Ko gero visi draugai yra matę ją nuogą ir jai tai visai nerūpėjo. Ji nesididžiavo savo kūnu, kaip būtų galima pagalvoti, nelaikė jo gražiu. Visada manė, kad jis per liesas, nors saugojo savo lieknumą, visada manė, kad jis per baltas, nors saugojo jo baltumą. Gal jai niekada nepatiko jos sprendimai. Kas jei ji niekada nenorėjo elgtis taip, kaip elgėsi, vis kažkas kitas jai diktato jos gyvenimo taisykles, kažkas iš aukščiau?  O jei viską būtų dariusi kitaip. Gal jai reikėjo išvažiuoti ir palikti Andrių, kaip jis paliko ją. Gal jai reikėjo tekėti ne už Andriaus. Gal jai nereikėjo tekėti už Andriaus.

Vėjas pakilo dar stipriau ir virš Irinos galvos susitelkė juodi debesys. Ji dar spėjo pagalvoti, kad jos mintys prišaukė juos ten susitelkti ir ji grįžo į svetainę, kuri atrodė per tamsi nepaisant šviesaus interjero. Gal nuo miego trūkumo, gal nuo išgertos vyno taurės, Irinai pradėjo suktis galva. Su šia nesvarumo būsena ji žvilgtelėjo į savo vestuvių nuotrauką, kuri stovėjo rėmeliuose ant pianino. Paėmusi išėmė ją ir įdėjo kitą, daug senesnę nuotrauką su močiute, kurios nematė jau 10 metų. Kiek daug galėtų atiduoti už akimirką ją išvysti, apkabinti, išgirsti žodžius, „Kaip gerai, vaikeli, kad atvažiavai“, išgirsti priekaištą, kad ji nieko nevalgo ir yra vien kaulai ir skūra. Kaip norėtų dar užuosti jos senatvės kvapą, kuris iš prisiminimų rodosi toks mielas. Anksčiau gėdijosi jos, jos provincialumo, gėdijosi, kad gyvena su močiute, kad neturi tikros mamos. Gėdijosi ir mamos, kurios neturėjo, kad ji alkoholikė. Gėdijosi ir tėvo, kurio neturėjo, kad jis išėjęs į parduotuvę taip ir negrįžo, nes traukinys buvo greitesnis, nei jo dviratis. Kiek daug reikėjo laiko, kad nebeliktų gėdos. Kiek daug pridaryta dalykų, kuriems iš tikrųjų turėjo priklausyti gėdos jausmas, bet jo paprasčiausiai nebeliko. Tai ir vertė ją jaustis tokia sena. Visi tie išgyvenimai, jie taip nesiderino su tuo, kuo ji tapo.

Visų šių praeities jausmų užvaldyta, Irina nusliūkino į miegamąjį, susirado dailią pilką suknelę, kuri puikiai tiko pabrėžti jos figūros linkiams. Vos spėjusi apsirengti, išgirdo durų skambutį. Ji ir vėl praradusi laiko nuovoką žvilgtelėjo į laikrodį. Tai turi būti Marius.