Ar pameni kaip vaikystėje kalbėjome apie angelus? O žinai,  mano angelas esi tu...Tą naktį  šiltas vasaros lietus beldėsi į mano langus, o tu pasibeldei į mano širdį.Niekada nemačiau tavo juodu akių, švelnios šypsenos, bet tu dar vaikystėje atnešei į mano širdį gerumo gūsį, pasėjai pakantumo, gėrio ir meilės gėles.Žinai, kai manęs klausia, kas tu buvai, aš atsakau,  kad geriausias mano draugas.Ir visai nesvarbu, kad mes nežinojome nieko viens apie kitą, taip niekad drauge ir nenukeliavome prie jūros, aš žinau, kad esi šalia.Per tavo gimtadienį aš vis dar verkiu, bet jau iš laimės, nes žinau, kad ne kiekvienas turėjo laimės pažinti angelus...Aš vis dar siekiu savo svajonių, amžiais įsimyliu, vis dar šypsausi.Mes niekad taip ir neatsisveikinom.O kam? Juk visad esam kartu.Žinau kada nors mes dar susitiksim, galbūt vėl naujametinę naktį išgirsiu tave sakantį, kad aš ta kelrodė žvaigždutė,  šviečianti danguj, o gal vėl linksmai planuosim, kaip švęsim gyvenimą...

Aš taip tavęs pasiilgau mano drauge, tavęs,  kuris visada įžiebdavo šypseną veide ir sieloje, tavęs,  kurio kūne įkalintas dangaus šviesulys, Tavęs, mano žemiškasis angele.Apsilankyk nors sapnuose...Aš tave paleisiu, tenoriu tik padėkot... Kol vėl susitiksim vasaros lietuje...