Kam?

Na kam tos veidmainystės? Venecija nėra  tokia pasakiškai graži ir stebuklinga, kaip, kad rašo, laurų vainikais apkarstyti talentai. Kai sužeistas ego ir netyla stūgaujanti širdis. Na kam, brangieji šio pasaulio svečiai? Paslapties čia nėra, tik sutrypta sąžinė, silpnas balsas, priekaištaujantis, kad nemokam džiaugtis gyvenimu. Kam reik tiek melo ir apgaulės, kad būtume laimingi ar bent tokiais pasijustume? Vaizduojame pajacus, neprieinamus, nepalaužiamus mūrus, o iš tikro tetrokštame šilumos. Ne, ne tos, soliariuminių lempų, o žmogiškos, tikros. Kiek daug sugaištam laiko, kovodami su senomis praeities šmėklomis, bandydami nebekartoti savų klaidų…Tik staiga, esantis šalia žmogus pasako, kad išvyksta… Neilgam, tik visam gyvenimui. Bet jis vistiek nusiveš į  56kambarių pilį, juk taip nemėgstam palikti senų skolų ar neištesėtų pažadų. Angelai nevažinėja autostradom, jie vaikšto mūsų nutiestais jausmų tiltais. O juk mes tokie prasti statybininkai, mėgstame chaltūrą, meluojame sau ir savo širdims. Na kam tos veidmainystės? O gal visgi praradimo, kaltės jausmas, kad nemylėjome dabar tų, kurie čia pat, ir iš akių bandančios ištrūkti ašaros nuskaidrins jūsų sielas?

Tu bėgi ne todėl, kad ieškai laimės, o todėl, kad mes kitaip negalim. O visgi myliu... Kas žino, o gal pavyks.