Gyvenimo keliu

Einu taku, nusėtu žiedlapiais baltais nuo tavo kapo:
Laiškais,  prisiminimais,  svajonių stiklo šukėmis.
Nelig puolusio angelo sparnų plazdėjimas
Jie šnara lapkričio nakties tyloj...

Kad ir kaip toli nueisim, mes sugrįšim į vaikystės smėlio dėžę, kur svajones kūrėme drauge. Ten šešėliai angelų sargų belikę, tylią naktį vėl apglėbs tave.

Širdy sužadink vaikišką gerumą, papuoški šypsenom veidus senų draugų.
Keliai, keliukai, šunkeliai ir kryžkelės
Jau greit išskirs gyvenimo pakeleivius,
Tik vėjo karalijoj dar susitiksiančius draugus.

Ir nesvarbu ar sielos veidrodžiai bus iš Venecijos,  o gal Genujos stiklo,
Mirtis į dulkes juos sutryps ir lyg aukuro pelenus juos vėjas išnešios.
Vien saulės miestas jų dar tyliai lauks,
ledinę lapkričio pirmosios naktį.
(kaip laukei tu kadais manęs...)