mintys bei kiti geri nutikimai (1)

turistas

miesto prieigose stūksančiame prekybos centre
tauriųjų gėrimų skyriuje
sutikau apsirėdžiusius auksiniais šarvais
ir laikančius rankose povo plunksnomis puoštus šalmus
kelis iš matymo pažįstamus kalavijuočių ordino vyrus

jie neturėjo man priekaištų
aš jiems irgi



trys šimtai metų vienatvės

koks ruduo
be lašinių
be bulvių maišo

biednas
ir niūrus

tarytum būras



dostojevskis

dalia gražuolės
fataliosios

nemyli niekas

krikščioniškai
su atjauta

tik idiotai



memoria

vienas žalių
kitas žydrų akių
katinai mano katinai

neatplėšti žvilgsnio
nuo jūsų kapelių



lapkritis

tyku miške

nebeužklysta niekas
išsirėkti

pameditavęs
kyla varnas nuo šakos

lapelis podraug
atitrunka paskutinis

vis verpetuoja
padūmavusiam ore

galiausiai šlepteli
po kojų

pakaruokliui



turistas 2

ankstų rytą
grįžęs iš kelionės
prisėdau ant lovos krašto

nuoga būtybė
veidrody
atsidūsėjo sunkiai

lyg išvaryta iš namų
kaip stovi



carmina

šįvakar vėjas
nors peilį galąsk...

ogi kad toks
ir išauštų ruduo

gyvenimo



išskrido

išskrido paukščiai
varnos vien

dar žvirblių gal
pulkelis koks

galvoj



viršuje

kaimynų barnis
maišos žemė ir dangus

keiksmų liūty
kad pysteli iš aukšto
Dievo vardas



saulutė

Vėlinių saulė
nebeatskirti
kritusių lapų

nuo likusiųjų
šešėlių



kažkaip taip

bobų vasara
ligoninės kieme

prie širdies
net konsiliumas
varnų



eismas

tuščiu plentu
geltoni lekia
lapai

ružavi
rusvi



killsiu

žmonių išvargintas
ir atsipūtęs nuo savęs
grįžtu namo

teliko pasikelt
karstely lifto



poezija ir voveraitės

tie voveriukai
miklūs
kad juos kur

tik žybt

ir jau eilėraštyje
tupi



p. s.

nei gyvos
dvasios

tamsu
ir vėjuota

paskutinė
stotelė

tai štai tu kokia



eismas 2

į kairę ir į dešinę
iš nebūties į nebūtį
ant plento dyko

pusto
mašinas



šilas

per vidur kiemo
pliko

tarpe kelių
apykreivių beržų

briedis

nelyg paklydęs
dairosi

turistas