Spygliukai kišenėje

Miesto triukšmas —
fonas, kuriame dūzgia mintys,
tarsi bitynas be medaus.

Kartais, kai žingsniuoju per perėją,
sustoju ne todėl, kad raudona —
o todėl, kad balandis
tiesiog stovi.
Nieko neveikia,
ir vis tiek atrodo ramus,
lyg žinotų kažką svarbaus,
ko aš dar ne.

Vitrinose blizga
dalykai, kurių nereikia,
o šaligatvy
maža žolės siūlelė
braunasi pro plyšį,
be reklamos, be nuolaidos,
tiesiog šiaip sau —
auga.

Darbe klaviatūra barška,
bet galvoje —
upė, kur vandenys juokiasi,
paukščiai neskaičiuoja,
vanduo nieko neplanuoja,
viskas teka savaime.

Sekmadienį mieste
ieškau samanų kvapo
tarp betoninių plytelių,
kol pagaliau randu —
savo kišenėj pernykštę spygliukų saują.

Nieko nenoriu.
Tik kad saulė lėtai kristų ant upės,
kad tiltas neturėtų tikslo —
tiesiog būti,
kaip aš.

Gal ir nieko.
Gal net viskas.