Gy

Gyvenimo grožis paprastas

Kaip iš šulinio ištraukto pieno skonis
Kaip lengvame vėjyje besisupančių skalbinių kvapas
Vakare pasakytas
Žiū paukščiai uždegė spalvomis dangų
Ramybė kai girdi kito plakančią širdį savosios aide
Kaip sėdėjimas miško vidury
Po didžiuoju medžiu
Kai skaitai knygą kuri tave persekioja
Kai tapai ir kiekviename brūkštelėjime jauti kažko didingesnio
šalia esatį
Kaip gandras ant senolių kaimynų kamino
Kai pirštais palieti medžio žievę smulkius akmenis smėlį
Kai negirdi laikrodžio kuris pila laiką pro šalį
Kai būdamas vienumoje nesijauti vienišas
Kai klausytis būna svarbiau nei kalbėti
Kai prisimeni žmones
Kai suvoki
Ne baimėse aš
Esu gyvas