Sapni atiajo vasara, mama sapni šnekėjo,
Artumas tas lyg vakaras, tarsi ošimas vėjo.
Pasaulį čėsas budzino, many cyla užkimo,
Aš parėjau nuog vieškelio lig tėviškės arimo.
Pabūk sapni man pasaku, vaikystėj kur praslinko,
Klausiaus cyloj paukštuko, paukštuko giesminyko,
Paskui rymojom dzviese pilkoj tyloj rugpjūco
Visi sukruto, ruošėsi žalių atolų pjūcai.
Neliko nieko tolimo, vėsa šviesoj užmigo,
Aš pratarau kitoniškai, pasveikinau amigo,
Vėjarodzai prieg tako ir apsiaustas nuog vėjo,
Žaliais takucais vasara in vakarų skubėjo.
Sapni atiajo vasara, sapni mama šnekėjo,
Mes ėjome in vakarų su sauli ir su vėju.
"amigo" - tai jau tikrai dzūkiškas žodalis, aha, kitoniškas, bet ing vakarus einant būtų labiau koks "Freund" gal, nors kai čia čėsai supainiavoti kaip sapni ... hmm