Nepragaišk, beprotiškumo vaizdiny…

Neregiui ir lazdelė jo rankoje kelią rodo. Neleisk, Die, kad panašiai nutiktų, tačiau Eilėraščio pajautose įsitikinęs, kad tai neįmanoma, kad svarbiausia jose ne tai, kas kaip kada nutiks. Kur kas svarbiau, esmingiau išjausti kas ne kažkur, o kas rūpi savyje dabar. 
 
  Nepradinki, nepragaišk, beprotiškumo vaizdiny,
  aš iš tiesų įsijaučiu į dalią Jo
  kuris – antai! – Visatos pradžioje prie Nulio,
  pareinančios atgal „namo“ jos laukia.
  Ir te nebūna niekam nesuprantamai skaudu,
  kad atsitinka taip, kai, regis, atsitikt negali –

  tvarkingai suskaičiavęs savyje Žmogaus metus,
  glaudžiuos Eilėrašty
  kone be masės (be materijos),
  palikęs ją kitam,
  tačiau kaip neramus energijos žiupsnelis..
 
  Man miela šyptelėti, kai girdžiu
  linkėjimus pabūti dar ilgai Pranu, 
  bet nemanau, kad adresai
  būties esmes pakeisti geba.
  Kartojuosi: Buvau, Esu ir Būsiu,
  o kur ir kaip? -
  man regisi nedaug svarbu.

  Taip, taip, esu Betdeja,
  Eilėraštis esu,
  Visaip pasijaučiau,
  tačiau šįkart, pastūmęs reikalus kitus,
  girdžiu tarytumei iš įrašo juostelėj: –

    „Mirties reikalas Jam visuomet atrodydavo kvailu ir nereikalingu užsiėmimu. Skubėk įtikėti, kad per jį žinai ir matai, ko negebi matyti ir žinoti be jo. Reikšminga (kad ir šiek tiek abejojant) pajausti, kad šioje vietoje, kur su juo dabar, sugrįš Planko epocha – taigi Visatos evoliucijos istorijoje ankstyviausias laiko tarpsnis, prasidėjęs nuo nulio. Pasidžiauk, jei nepamiršęs dar. Ar bent šyptelėk kaip Lailai kad ... „