Nenorėčiau

visą gyvenimą sukti
budistų būgną
lieti maldas ant vandens malūno

būti
verkšlenančiu  fontanu
ar upeliu
kuris monotoniškai
čiurlena
tą pačią melodiją

paveikslu
kuriame tas pats
mėlynas elnias
įbridęs
į mėlynai išsiuvinėtą ežerą

arbata
kuria girdo benamius
plastmasine gėle ant kapo
netgi pavasariniais vyšnių žiedais
kuriuos vėjas nuplėš
į purviną srovę

tik eiti
eiti
sunkiai pavelkant kojas
prie krioklio
ir panirti
į jo šaltą srovę
kurioje atsispindi
jaunas mano veidas