sustoju. Paliečiu smilgą.
Atsigulu.
Priešais svyruoja motiejukų kotai.
Taip gulėjom vaikystėje,
Kol mama melžė karvę,
o tėtis ją girdė.
Darėm šiaudelius iš viksvų kotų,
gėrėme pieną iš vieno puodelio,
Šviežią, kvapnų, putotą ir šiltą.
Putos laikė tris žemuoges rastas šlaite.
Niekada nieko nebuvo skaniau ir nebus.
Karvė nustebus žiūrėjo į mus,
Laikydama lūpose pamirštą sukramtyt
pievų smilgą.
Tėvas panešėjęs link dobilų kalė kuolą,
Geležis atsimušus į akmenį skėlė žiežirbą.
Buvo gražu.
Gailiai baubė veršelis. Reikalavo savo dalies.
Godžiai išmaukė pieną.
Temo. Niaukės. Kapsėjo ant veido lietus.
Lašas kibo ir supos ant smilgos.
Dėjom varnalėšų lapus ant galvų ir šaukėm:
Žiūrėkit, čia mano kepurė!
Už miško žaibavo ir griaudė.
Tėtis gniaužė saują džiustančio šieno,
Žvelgė į mirkstančius pradalgius.
Užsimerkė, atsiduso. Nusijuokė.
Nusijuokė mama, sesė, brolis ir aš.
Bėgom namo, susikibę už rankų
Priešais bėgo šuva.
tikslus prisiminimas...
Nukėlei į vaikystės vakarą – šiltą, basakojį, kur už miško - gal būt - gyvena saulėlydžio senis... Bet, kol jis dar neatėjo, dangus ten mėlynesnis, nei įprasta, ir debesys baltesni, nei šičia, o tame baltame-mėlyname margumyne ilsisi akys, keliauja debesimis, ieško šuniukų – šen, ten, aukštyn, žemyn; tarp baltų debesų pamato mamos galvą, aprištą skarele - truputį nustemba, nes čia dangaus mėlynė – juoda!.. Mamos galva ir balti debesys – juodame fone... Tai juk mūsų karvės šonas – toks pat margas, kaip ir dangus... Mamos rankos ritmingai juda aukštyn-žemyn, čiurkšlės dusliai pjausto putų debesį, bet niekad neperpjauna, o jis vis didėja ir didėja... Pilnas kibiras šilumos – tuojau eisim namo, tuoj, o ant karvės šono – gabalėlis dangaus, o karvės aky telpa išlinkęs pasaulis su mažyčiais nameliais tarp medžių, su miškais iki pat horizonto, debesys, mamos galva - kaip kalva ir didžiulis milžinas, nusitvėręs į ranką medį, vis mojuojantis juo ir mojuojantis; iš šalies atrodo, kad jis baido muses nuo karvės nugaros, o iš tiesų tai – šluoja debesis, kad dangus būtų mėlynesnis, kad neateitų saulėlydžio senis...
...Tėtis gniaužė saują džiūstančio šieno,
Žvelgė į mirkstančius pradalgius.
Užsimerkė, atsiduso. Nusijuokė.
Nusijuokė mama, sesė, brolis ir aš.
Na, o dabar bent leiskit patikinti, kad iš tokių pajautų, šitaip papenėta poezija, niekuomet nebūna skurdi. Autorei (kažkodėl įtariu, kad tai moteris) linkiu kuo geriausios sėkmės.
ir tėtis, ir mama - nemanė, neperspėjo; neliesti motiejuko, prie smilgos nesiglaust - už jų pasauliai kiti sukas - pagavę, įvilios ir amžiui neatstos...
nu gi - gražios tos orbitos.