Pavėsio sriubytė, bazilikai neplauti.

Žmonės, nevalgykit jūs tų bazilikų. Ypač neplautų. Skonis bjaurus tiek pavėsyje, tiek saulėkaitoje. Žinau. O į valgančius žiūrėkite nepatikliai. Jie kokie tai…. Žinau.
Užėjau kartą į kavinę, valgyti labai norėjau. Iš viso menių buvo likęs tik kepsnys su baziliku. Nelabai supratau, prie ko ta Bazilika, tai nutariau paragauti. Pagalvojau, kad dantų, gal, neišsilaužysiu.. Prie staliuko dar sėdėjo kokis tai tipas, šlamštė tą kepsnį, vis į mane spoksojo, kol man virtuvėje šildė, ar dar kitaip ruošė. Na, galų gale atnešė. Vos paragavau, baisiai neskanu pasirodė. Ir apetitas dingo. Nutariau susimokėti ir eiti toliau savo keliu.
  Bet, tas alkanas tipas prisitraukė mano lėkštę ir pradėjo pasigardžiuodamas šlamšti.
- Kaip skanu. Mėgstu bazilikus…
Pasipiktinau tokiu iššaukiančiu elgesiu. Būtų paprašęs, būtų paklausęs ar galima, būtų sakęs, kad visą savaitę nevalgęs... Viską suprantu, visaip žmonėms nutinka... O čia, ką jis sau galvoja…
- Ubage! Neliesk! Čia mano. - stvėriau lėkštę už krašto, patraukiau į save.
Jis laikė stipriai įsikibęs, galiausiai paleido... Lėkštė su visu kepsniu prašvilpė man pro skruostą, subyrėjo smulkiomis šukėmis ant grindų. Prišoko  iš pykčio paraudęs padavėjas, nuo jo sklido tas bjaurus baziliko kvapas.
-Kas čia darosi? Policiją kviesti, ar susimokėsit?
Nuo pasakytos kainos, o gal nuo to sklindančio kvapo netekau žado. Tik žiobčiojau, kaip žuvis, gaudanti orą.
Bet tas ubagas išsitraukė piniginę, ramiausiai viską apmokėjo. Kažkokia grimasa, kurią sunku apibūdinti, vis klaidžiojo jo nemaloniu veidu.
Sprukau pro duris. Tas akiplėša iš paskos.
-Atsiprašau. Pamaniau, kad nevalgysit. O aš labai mėgstu bazilikus. Žinau, kad tai buvo paskutinis kepsnys... - pamaiviška veido išraiška