Pavėsio sriubytė, neplauti bazilikai. Dirbtuvės

PAVĖSIO SRIUBYTĖ

  Tokio karščio Danijoj seniai nebuvo. Ir dar miesto centre. Net oras šalia kanalų buvo tvankiai nepakeliamas ir visai negaivino jokia savo nei drėgme, nei vėsa.  Turistai vangiai slankiojo po prieplauką, išsiblaškiusiu žvilgsniu bandė susekti ir aplenkti dar truputį gyvus dviratininkus, kuriuos tik ir begaivino važiavimas  – tas lengvas, nors ir šiltas  vėjelis, džiovinantis prakaitą.  O gal tai ne Danija visai? Gal Švedija?  Kas ten žino dabar. Jokūbas dairėsi po visas tas iškabas su umliautais ar ten kitokiais rutuliukais virš balsių ir nelabai sau suko galvą kokia tai šalis – vis vien visos tos iškabos teikė lygiai nulį informacijos, kalba buvo nežinoma ir neįdomi. Jokūbui buvo karšta ir jis buvo alkanas. Retas tai buvo derinys – karštis ir alkis – bet alkis buvo visa apimantis ir neleidžiantis į tirpstančias nuo karščio smegenis  prasibrauti kitoms mintims. „Kaip banalu. Tik ėsti ir ėsti, tik patenkinti primityviausią savo poreikį. Net primityvesnį  už dauginimosi instinktą“ – Jokūbui bandė prasikalti mažytis gėdos jausmelis, bet alkis negailestingai sutrypė ir jį. Staiga žvilgsnį patraukė kažkas pažįstamo,  mielo ir artimo.  Ten skersgatvyje švietė užrašas. Užrašas, kuris žadėjo viską – pasitenkinimą, malonumą, išsipildymą. Laimę. Užrašas buvo paprasčiausiai žalias, bet Jokūbui tos raidės švietė, švytėjo, kvietė, žadėjo. Ten, už kelių žingsnių, Danijos, ar Švedijos nežinomoj gatvelėj, Jokūbą kvietė iškaba “ SRIUBOS IR SRIUBYTĖS“
    Viskas, jis čia. Jokūbas sunkiai susirado vienintelę vietelę prie staliuko ant šaligatvio, prie pat važiuojamosios dalies, po nublukusiu balzganu skėčiu, kuris kažkodėl buvo nukreiptas nuo saulės ir varganas įkaitęs metalinis staliukas atliko radiatoriaus vaidmenį. “Sriuba  tikrai neatšals“ – viena kvailesnių minčių, tą dieną gimusių besilydančiame Jokūbo galvos turinyje (kad tai smegenys, vaikinas jau nedrįso teigti).
  Meniu atnešė stambi mergina, blizgančia nuo prakaito masyvia krūtine ir atvirkščiai proporcinga krūtinei nosimi-sagute su lašeliu ant  tos sagutės galiuko  Mergina buvo nesimpatiškai keistoka, bet meniu, patikėkit, keistesnis. Ten buvo, kaip ir skelbė iškaba, tik sriubos. Ir sriubytės, kad ir koks tarp jų būtų skirtumas.
  Saulėta sriuba
  Vėtros sriubytė
  Sriuba Dykumos karštis
  Pavėsio sriubytė
  Sriuba Pilkasis grindinys
  Ir ką čia galvoti. Jokūbas ilgai nesirinko, dar net nenuėjus prakaituotai krūtinei nuo staliuko, paprašė Pavėsio sriubytes. „Gal persodins į pavėsį,  ar gal bent šalta sriuba atgaivins“ – šmėstelėjo viltinga mintis. Bet, bet, bet, o tačiau. Viltys dužo į šipulius tarsi koks įsivaizduojamas ledo kubelis trinktelėjęs į  įkaitusį asfaltą. Ir ištirpo. Vaikino tikrai niekas nepersodino į pavėsį, o tik atnešė garuojančio neaiškaus birzgalo dubenį.
  -O, o kodėl ji vadinasi „Pavėsio sriubytė“?
  -Mes ją gaminome pavėsyje, negi neaišku?
  Jokūbas bandė srėbti tą karštą beskonį birzgalą, bet darėsi tik karščiau, alkis graužė ir skrandį, ir kepenis, ir blužnį vis stipriau. Buvo nebepakeliami jau abu - ir karštis, ir nenumaldomas noras valgyti. “Kokia gėda, kokia gėda… Negi žmogui nėra kitų norų ir troškimų? Kur knygos, kelionės, protingi pokalbiai? Tik valgyti, ėsti, tenkinti išsipūtusių riebalinių ląstelių poreikius” – to Jokūbas  negalėjo pavadinti net mintimis, tai buvo tik varganos nuotrupos, užuomazgos. Mėginimai galvoti ir teisintis.
  Pakvipo bazilikais. Taip, bazilikais, kurie kažkodėl buvo pamerkti vietoje gėlių vazelėje  ant kaimyninio staliuko.
  “Tai nors tų neplautų bazilikų įsimesiu” – net nespėjęs iki galo suformuluot minties, Jokūbas impulsyviai griebė baziliką ir sumetė į karštą birzgalą. Bazilikai pakvipo dar aštriau.
  Toliau miegoti nebuvo jokių jėgų. Per daug aiškus ir ryškus jau buvo sapnas. Jokūbas prisivertė praplėšti vieną akį. Antra kažkodėl dal vėlavo, dar žvalgėsi po Danijos ar Švedijos saulėtą gatvę. Iš tiesų kambaryje buvo labai karšta. Nežinia, ar buvo karšta toje Danijos gatvėje iš beveik  siurealistinio  sapno, bet pro Jokūbo  kambario langą saulė plieskė išsišiepus. Ir vėl vakare Jokūbas patingėjo pasikeisti žieminę antklodę. Kaip visad, beje, jau visas mėnuo. O gal tai dar ne vasara? Gal ryt pasnigs, pavyzdžiui? Nepasnigs, tai nors atšals. Akivaizdžiai, neatšalo. Ir velniop tas dietas, galų gale.  Velniop, velniop, velniop.  Ir tegu tas gelbėjimosi ratas ant juosmens teliuškuojasi, ir tegu ta krūtinė greit tabaluos kaip tos prakaituotos merginos iš Danijos sapno. Tegu. Paplūdimy galima ir su marškinėliais. Ir be marškinėlių galima. Viskas galima. Ir dabar jis sukirs kiaušinienę iš septynių kiaušinių, kuri taip gardžiai kvepia spirgiais ir bazilikais, pusryčiams kepama Dariaus, jau nuo ankstyvo ryto tripinėjančio virtuvėje aplink kaitlentę. Negi negalima?