pavėsio sriubytė, bazilikai neplauti (dirbtuvės)

- Galėjai greičiau, Ramūnai, žinau, kad gali greičiau apibėgti paskutinį ratą. – pasitikrinęs skaičius laikrodyje ir užsirašęs rezultatą pasakė treneris.
- Žinau, šiandien sunkiai bėgasi. – gaudąs kvapą ir šiek tiek nuleidęs galvą atsakė Ramūnas.
- Nenusimink, viskas gerai. Šį semestrą padarei didžiulį progresą ir iki varžybų dar turime nemažai laiko. Prisimeni, ką sakiau apie kvėpavimą? Nepamesk, ypač įpusėjus ir artėjant treniruotės pabaigai, įkvėpi per nosį, iškvėpi per burną, įkvėpi, iškvėpi. Išlaikyti tinkamą kvėpavimą sunku, ypač pavargus, bet tai padaro didelį skirtumą. Šiandien viskas, šaunuolis, eik persirengti.

Ramūnas sumušė kumštį ir padarė žaibą su treneriu, pasilenkė, rankas atrėmęs į kelius ir palengva stabilizavo kvėpavimą. Prakaitas lašėjo į balutę po kojomis margindamas asfaltą. Po kelių minučių atodūsio pasiėmė savo gertuvę ir pasuko atgal į mokyklą. Eidamas link rūbinės galvojo, kad nors treneris kartais buvo tiesmukas ir galėjo įkyrėti, pavyzdžiui su savo kalbomis, kad klausytis muzikos bėgant nėra gerai, nes nors ir gali suteikti jėgų, bet prie to gali priprasti ir per daug pasikliauti, o per varžybas niekas neleis klausytis muzikos, bet išmanė, ką daro ir per trumpą laiką padėjo Ramūnui smarkiai patobulėti. Septyniolikos metų, metro septyniasdešimties centimetrų ūgio, kaštoninių plaukų, liekno sudėjimo, jis buvo šiek tiek drovus, augantis vaikinas. Mokytis sekėsi neblogai, nors nebuvo pirmūnas. Nuo mažens mėgo sportuoti, iš pradžių lankė plaukimą, tada krepšinį. Bėgioti pradėjo prieš keletą metų, o rimčiau užsiimti apie pusmetį. Patiko ilgos distancijos, pagavus ritmą bėgti, bėgti, bėgti, medituoti, nes galva po penkių ar dešimties kilometrų ištuštėja ir lieka tik malonus dūzgimas apie nieką, ir širdies plakimas. Ta meditacinė būsena Ramūnui buvo mėgstamiausia bėgimo dalis.

Mokykloje koridoriai buvo pilni klegesio, prasidėjo nauji mokslo metai. Per vasarą nesimatę draugai kalbėjo, juokavo, grupelėse žaidė žaidimus, rodė nuotraukas telefonuose iš vasaros įspūdžių. Ramūnas ėjo į sekančią pamoką, kai pamatė Vilių ir Povilą, kalbančius su dviem merginom, kurių jis nepažinojo.
- Raamai, sveikas! – sušuko Vilius, - ateik čia, susipažinsi su mūsų naujomis draugėmis. Čia mūsų klasės kylanti žvaigždė, sportininkas ir geras draugas Ramūnas. – Vilius šelmiškai mirktelėjo draugui.
- Labas, Milda, - padavė ranką Ramūnui ir nusišypsojo viena.
- Labas, aš Kotryna, - prisistatė kita.
- Labas, aš Ramūnas. Kaip jūs susipažinot? – apžvelgdamas savo draugus ir naujas pažystamas paklausė.
- Ogi praeitą savaitgalį tam tūse, kurį praleidai. – įsiterpė Povilas. – Gaila, nebuvai, buvo žiauriai linksma. Pasirodo, jos ką tik perėjo į mūsų mokyklą.
- Ahaa, aišku. Negalėjau, turėjau padėti tėvams. Kitą kartą prisijungsiu. Malonu susipažinti. – atsisveikino Ramūnas ir pasuko link kitos pamokos kabineto.

Kitą rytą valydamasis dantis Ramūnas žiūrėjo į savo atvaizdą veidrodyje. Kodėl aš taip greitai išėjau, kodėl negalėjau ilgiau atlaikyti Mildos žvilgsnio. Ji fantastiškai graži, ir taip maloniai pasisveikino. Galėjau bent kažko paklausti, palaikyti pokalbį ilgiau. Ramūnas buvo iš tų svajotojų, kuriems labai greitai krenta į akį mergina ir galvoje kuria scenarijus, atmintyje daugybę kartų persuka senus pokalbius su savo svajų subjektais ar kuria įsivaizduojamus ateity įvyksiančius dialogus. Tai buvo žymiai lengviau, nei tikrovėje užkalbinti, suplanuoti, įgyvendinti idėjas, kurie vaizduotėje sekasi kuo puikiausiai. Ech, reikės paprašyti Viliaus jos numerio. Ne, paprašyti pačiam.

Baigęs ruoštis atėjo į virtuvę, kur pasidarė du skrudintus sumuštinius ir puodelį greitos kavos su pienu. Kasdieniai pusryčiai. Ramūno tėvai turėjo savo verslą ir buvo išvykę į darbinę kelionę į Vokietiją, jis buvo vienas namie. Vienturtis sūnus. Tiesa, šeima turėjo šunį, bet tėvai išvežė pas senelius į kaimą. Valgydamas sumuštinį ir skrolindamas telefoną prisiminė tėčio patarimą, kaip elgtis su merginomis. Sūnau, kartais joms reikia parodyti atkaklumo, kad nepasiduosi iš karto gavęs neigiamą atsakymą, kad gali pakovoti ir esi vertas jų dėmesio. Visiems patinka dėmesys, čia kaip žaidimas, jei per lengva – neįdomu. Na, gal ir taip, bet kaip žinoti, kada verta bandyti ilgiau, o kada švaistai laiką ir esi kvailio vietoje, nes neturi absoliučiai jokių šansų? Su laiku išmoksi atskirti, sūnau. O kol neskiri, nenuleisk iš karto rankų. Problema buvo ta, kad kai per greitai ir per stipriai įsižiūri į žmogų, nematai dalykų, kokie jie iš tikro yra. Kartais tai sukelia komiškas situacijas, kai vieną kartą pamatyta ar kelis žodžius pasakiusi mergina jau atrodo, kad bus jo žmona. Kiekviena gali tapti ta vienintele, kuri apvers jo pasaulį aukštyn kojomis ir ves iš proto. Ta, apie kurią vien pagalvojus kiltų milžiniška laimės ir jaudulio banga krūtinėje. Tačiau tiesa ta, kad nė vėlnio taip nėra. Pagalvojus apie Mildą veide savaime atsirado šypsena.

Savaitė praėjo įprastai, nauji vadovėliai, tie patys mokytojai, tie patys klasiokai, naujos užduotys, nauji namų darbai, seni juokai per pertraukas. Kiekvieną dieną tikėjosi pamatyti Mildą mokykloje, bet nesutiko. Per pamokas dažniau žiūrėjo pro langą, nei į lentą. Treniruotės po pamokų padėjo labiau susikaupti ir kelioms valandoms pamiršti apie merginą, nors ir bėgant mintyse kartais iškildavo jos gražus veidas. Prieš miegą Ramūnas paprastai paskaitydavo grožinės literatūros, neilgai, apie pusvalandį, atsipalaiduoti, pamiršti dienos rūpesčius ir pasiruošti miegui. Šiuo metu angliškai skaitė amerikiečių rašytojo Beno Lernerio knygą “10: 04“, buvo įdomi. Kone kiekvieną naktį sapnuodavo.

Ryte pabudo išpiltas šalto prakaito ir su šiurpuliais bėgančiais per nugarą. Sapne sapnavo košmarą. Buvo sename apleistame plytų name, išdaužytais langais, išpaišytomis sienomis, neabejotinai paklydusių vaiduoklių buveinė. Neatsiminė, kas tiksliai vyko, veiksmas sapnuose neklauso laiko ar logikos dėsnių, gali prasidėti ir pasibaigti bet kuriuo metu, iš dalies dėl to ir yra taip įdomu sapnuoti. Taigi nežinia kaip atsidūręs ir ką griūvėsiuose veikęs, jis pajautė, kad kažkokia būtybė ar būtybės sklandė šalia jo su piktavališkais kėslais, širdis plakė greičiau ir stiprėjantis nerimo jausmas nežadėjo nieko gero. Sunki kaip švinas artėjančios nelaimės nuojauta slėgė pečius, mintys padrikai blaškėsi ieškodamos šviesos prošvaistės, iš baimės ir streso atrodė, kad sienos artėjo kol neišvengiamai užsidarys ir sutraiškys jį. Ką daryti, kur bėgti nuo šitos velniavos, sapne žmogus nežinai, kad sapnuoji, viskas vyksta iš tikro, tai dabarties realybė ne mažiau reali nei realybė nemiegant, siaubas toks tikras. Pulsuojanti galva, visiškai išdžiūvusi burna ir kaip užkurtas motoras plakanti širdis buvo per daug, jau galvojo, kad viskas, pabaiga, tuoj ištiks širdies smūgis, nors jaunas ir sveikas, net pilnametystės nesulaukęs, bet viskam yra ribos, žmogus negali atlaikyti stiprėjančios įtampos, streso ir baimės kokteilio nežinia kiek laiko. Staiga, pačiu reikalingiausiu momentu, tarsi iš niekur pasirodė mama, jo gelbėtoja. Nebuvo jokios kovos tarp jos ir pabaisų, šmėklos tiesiog išgaravo, tikriausiai pajutusios mamos galią ir beribę meilę savo vaikui, košmaras prasidėjęs be įžangos, pasibaigė veiksmo įkarštyje nepasiekus kulminacijos, ir ačiū Dievui, tiksliau ačiū mamai, nes ji išgelbėjo nuo vaiduoklių gniaužtų ir nasrų, ne kas kitas, o mama pasirodė svarbiausiu metu. Ramūnas pabudo iš košmaro ir iš sapno tuo pačiu metu, išpiltas prakaito ir stipraus keistumo jausmo, kai suprato, kad sapnavo sapne, nežinojo, kad taip būna gyvenime, ne vien filmuose. Pabudus iš tokių nemalonių sapnų prireikia nemažai laiko nusipurtyti miego dulkes, kartais jos lydi pusę dienos, ar net keletą dienų, kol galiausiai išdyla iš atminties užkaborių.

Buvo šeštadienis, planų neturėjo. Padarė mankštą, papusryčiavo ir galvojo, ką gali nuveikti. Panašu, kad bus graži diena, rugsėjo saulė dar maloniai šildė ir kvietė visus į lauką. Eisiu pabėgioti, toks geras oras. Žemėlapiuose rado naują maršrutą, šiandien galės išbandyti. Įsijungė muziką telefone ir išėjo į lauką. Bėgo kaip įprasta, viskas tvarkoje, kartais pakeisdamas muziką, dairydamasis į šalis, pastebėdamas miesto objektus, anksčiau nematytą paminklą, piešinį ant sienos, stilingą praeivį. Tačiau šiandien buvo išsiblaškęs labiau, nei leistina. Palikęs Vingio parką už nugaros artėjo prie gatvės, kurią turėjo kirsti. Išsitraukęs telefoną iš kišenės norėjo išjungti reklamą, tuo tarpu šviesoforas iš žalios šviesos pasikeitė į geltoną, autobusas laukė sustojęs prieš perėją, kol galės važiuoti. Ramūnas bėgdamas akimirkai nuleido žvilgsnį į telefoną, autobusas užstojo vaizdą, už jo smarkiai viršydama greitį važiavo mašina, kuri ir partrenkė bėgiką.