Ak, ta nemiga

Lobyno rankose jau neturiu,
Kažkur pabėgo, išsislapstė metai,
Likau viena tarp sienų keturių,
Pro tirštą rūką aušros nesimato.

Į šiaurę žvalgosi visi langai,
O pro blakstienas pilkuma pulsuoja.
Aš nemanau, kad tai labai blogai,
Juk dar žemelę mindo mano kojos.

Tik be mėnulio ir žvaigždžių naktis
Šešėlius nuginė už seno tvarto,
O nemiga kasdieniškas mintis
Kaip blynus ant karštos keptuvės varto.

Pavargo ir jinai, ir aš šįsyk,
Vidurnaktis padarė tvarką savo:
Šimtai avelių per tvoras pastrykt,
Į sapno pievas nulingavo.

Ir atilsėlis prigulė ramus,
Padėjęs ant peties man savo galvą,
Kai rytas grįžęs žvilgtels į namus, -
Langais saulėtekiai  jau varva.