Momentinis

Blykstė... o po to bus tik dar tamsiau.
Nusigręžęs nuo objektyvo vėl galėsi mirksėti
Ir muistytis:

Išsivaduoti iš kaustančio sąstingio,
Atlaisvint kaklaraiščio mazgą,
Atpalaiduot įsitempusius veido
Ir kaklo raumenis.

Jau laikas grąžinti skolintą švarką ir baltinius
Batus palikti taisykloje, kur nuolatos kaukši plaktukas
Lyg ne batsiuvio – o aukščiausiojo

Aukščiausiojo Teismo teisėjo.

Kala lyg kaltintų – kam išklaipyti aulai,
Kam šitiek vaikščiota be reikalo, be jokio tikslo.

Laikas kelnes atiduoti skalbyklai
Klausyti kaip iš kišenių byra centai –
Skambus metalinis juokas visų, kuriems prasiskolinai.

Reikia gražinti visas knygas bibliotekai,
Draugams ir priešams.
Visas, kurių nespėjai perskaityti,
Kurias laikei tik šiaip sau, rinkti voratinkliams,
Užpildyti iš kažkur atsiradusiai tuštumai.

Laikas gražinti visus žodžius atgal į žodynus,
Į dulkes, visas mintis padėti ten pat, iš kur paėmei.

Kam gi reikėjo tiek skolintis jų?
Kam šitiek daug įsikalbėtų ligų, įsikalbėtų meilių,
Įsikalbėto gyvenimo...

Reikia grąžinti atgal iškvėpuotą rugsėjo šilumą.
Kas ciesoriaus – ciesoriui, kas tamsai – tamsos,
Kas tavo – jau nebe tavo.

Laikas gražiuoju grąžinti atgal savo skolintą kūną
Su visom užgyventom ydom, apaugusį stora mir-
tingumo žieve,

Pasroviui visas mintis paleisti į
Vandenį Letos, kur suteka įsčių vanduo,
Ar įsčias, kur suteka Leta
Pirmas kraujas ir pirmas krikštas.

Viena srove
Gyvybė teka į mirtį
Mirtis į gyvybės

Užutėkį.

Nutekėjimo laimė į santuoką
Gal nelaimingą.

Upės priesmėly kojos pirštu
Vėjas nubrėžia ženklą žuvies,

Šalia bãsos pė́dos
Įspaustos į žemę
Ir vandenį.