Kava

jautiesi pjaustomas
kartais pagalvoju kas blogiau
kai išskrostos varliės šokinėja
iš rankovės atgal
ant  preparacinio stalo

ar kai stiebiasi rūkas
ir paukščių giesmė nurimsta
paspringusi lakštingalų liežuviais

kol saulė pirmiau skubėjusi
staiga suktis ir verstis pamiršta
ir stoja lapuose belaikė tyla

lėta lyg įniršis verčianti puslapius
vaizdinius jų ar vakarą į rytą 
ant vinilo grotuvo

šitokiu rakursu blogis
pats save keičiąs bei atnaujinantis
smiliumi rodo į lempą
prie kurios skrenda vabzdžiai
ir spiečiasi plaštakės

kaip norėčiau tikėti
kad laiko tėkmė
ir kiti šio pasaulio žaidimai
įtakos man nebeturi

bet negaliu atsispirt
prieš ant staltiesės
išverstą kavą jos likučius

kurie varva pagardinti medum
primena putotus pragaro tirščius
besotystę lavą ir magmą

nepajėgiu priešintis
pasilenkiu ir siurbiu
kaip uodė besotė
alchemijos man paruoštą lavą