be atstumų

kai pagalvoju balta
nebėra atstumo
tarp viršugalvio ir šaudančio meteorais žvaigždyno
tada nudelbiu baltą sieną
uždarau langą
kad viskas taptų juoda

kai užrašau geltona
delnai įkaista kaip alchemiko lydomas auksas
perstatau gėlių vazas
kad geltoni narcizai nenustelbtų vakaro prieblandos

žalia kaip tik dabar
kai nurimsta balsai ir turgaus prekeiviai
pučia petražolę pavėjui
linksmindami savo vaikus
kurie verkia pervagę nuo nežinios
ar gaus arbatpinigių

mėlyna kaip amžinybė
kai laikau tavo ranką
kai laikau tave kai įsivaizduoju kad tavo ranka
laiko manąją
kad nėra jokio atstumo šitoj erdvėj
kurioje nutolstam nuo visko

įkvėpti spalvas ir artumą
skaidrius laivus nešančius lobių skrynias
į uždegtą žvakidę
namelyje ant kranto
įkvėpti gaivą minčių apie tave
lietaus pirštams slystant lango stiklu