eik su manimi į tylą
ten kabo
kosmoso juoda uola
atsiplėškim
nuo jos
po gabalėlį nemirtingumo
nulipdykim
iš tos negyvos masės
savo mintis ir dainas
tą vienintelį garsą
kuris toks grynas
kaip vaikystėje
skambėjęs tik man
kai visos dienos
turėjo savo atskirą melodiją