Ir kapstykis paviršiun

Eglės nusimeta sniego
kuprines, o upių pilki kaspinai
susilipę į provėžas,
– jergau jergau!
nusistebi moteris, iš veido 
kartybės matyt
pragyvenusi laiko matus,

pakalbėjimai mūsų –
tie beverčiai daiktai
numesti pamiškėj,
– taip, ne, išplovė baltoji,
užstrigo savaitei lifte!
nuo to gero ir kapstykis
paviršiun gryno oro įkvėpt,

bet prieš kamerą moteris
į Džuljetą pavirsta,
štai laukuos ji, lyg meteoras
nusviestas dangaus ar
prisėmusi kibiru gėrio
nuo vakar vakaro šypsos
ant kėdės padėjusi uodegą,

panašiai žuvys prieš puodo
sriubos spindesį
numeta žvynus.
Merkiasi langai, jų akys –
užuolaidų plyšiai mėgaujasi
sausu alsavimu tamsos,
kaip paprasta viskas tada!