gyvoji geometrija

 

1

pabūk picaso
mintis sudėsiu į kubą
kampuotą lėkimą laiptais
į savo pragarą

išrėk orwello gyvulius
kad išspardę aptvarus išsinešiotų
visus kodėl ir už ką
jų akyse įspraustos monetos

žuvies žiaunoj banga
atspindi žeberklą
ir žvejo žmonos rankas
sukryžiuotas ant kranto

išplukdyk hemingvėjaus jūron
o jei grįšiu skubėk prirakinti
koridoriuj prie įpjauto tapeto
su fabricijaus dagiliu

toli nuo laivų ir lėktuvų trapo
ant daugiabučio stogo
apgyvendinti šią sekundę
matinio kubo erdvėj

2

per liniuotę permestos pėdos
iš kvadratų gimstantys
kūnai baldai kiti niekučiai
kruopščiai išmatuoti

surenkami į rubikokubą
kol besisukdami ant branduolio
brandžiai arba nebrandžiai
pasiduoda plokštumai

iš žemės ugnies vandens    
gyvenimo geismo trikampio
atimkim vandenį
uždarantį formulę jungti maišytis
kaip kompromisą užglaistyt išdagas

atimkim ir žemę
kaip žinojimo svarmenis
trukdančius kilti

teliks ugnis
tiesa ir tyla prieš sprogimą
kaip ženklas
perbrauktai nelygybei

3

skritulių spindulius
jis kas rytą išnarsto
po milimetrą

išbučiuoja mylimą
supina spindulių tinklą
ir užmetęs su mailium
skrodžia dienos farvaterį

nublokštos dvi delčios
jungiasi vandens atspindyje
vakare jis surenka tinklą
stebėdamas plūdurų ratilus

tai nutolstančius tai artėjančius
suka aplink pirštus
vėją ir plaukus
kai matuoja perimetrą

ir nebeieško išėjimo

4

kūgiai spindi tavo vyzdžiuose
aronijos vyno statinės
išmušančios kamščius
aštriais žvilgsniais

pasaulio trikampis
mažo mąstelio kūgio ašis
sukama vyndario pirštų

apibėga aplink save
lyg terjeras
gaudantis savo uodegą
kol atsitrenkia į sieną
ir ja tekančią
aronijų uogienę
beatodairiškai nugremžti
švitriniu liežuviu

5

neatsiklausau balso
šliaužiančių siena garsų
į ausis žalčiukais
perinčiais inkubuotus valdovus
suspaustoj erdvėj

žalias perukas ant akių
žolėta upės juosta
balsas kreivėmis tiesėmis
lūžta gerklėj
nostalgija

vingiuojantis skruostu pieštukas
išpaišo veidą penklinės ūsais
vitruvijaus rankose
neatpažintas balsas

spaudžia orą
iki lanko strėlės aštrumo
ir stipriai suspaudžia
užantyje

6

mažos trikampės pėdos
nešiojamos didelių tėvo pėdų
šlepsi laiptais iš palėpės
kol užauga į plokštumas

paplūdimio
greitkelio
akinančiai žydro dangaus
akių

dvi trikampės plokštumos
užpiltos
pakelės smėliu

7

pabusk leonardai
šiandien iš tavo piešinio
kilsim kampuotu parašiutu
ant smaigalio versim debesis

kai tu kelies nukrinta nuo veido
gelsvas eskizų sąsiuvinis
nuo arbaleto žingsnis
ligi sienos su monos šypsena

kažkur kurpanugaris nešasi
keistą žodį skarabėjas
dar keistesnį parašiutą
piramidę skraidinamą lynu

kiek dar sklęsime pavėjui
jei pro langą iš savo dirbtuvės
nubraižei mano galvą
pačioj piramidės viršūnėj

o ant mano mentės palikai
tik ištatuiruotą skarabėjų
iš piramidinio
suvenyrų kiosko

8

pašėlęs angelas
karpo virvę
išmatavęs atstumą
nuo šulinio iki švyturio

tada išlanksto popierinį laivą
pjaunantį kūno plokštumas
ir išraito paros algoritmą
keliaklupsčių omegomis

į alfa-rytą be pabaigos
į alfa-dieną be nusivylimų
suriša virvės galus
ir patuksena kakton startinį šūvį