Kodėl vis pro šalį

Labai sunku apsispręsti, ką daugiau verta mylėti: savo dangiškąją meilę – mūzą, ar žemiškąją – žmoną? Abi - kaprizingos egoistės ir reikalauja sau viso dėmesio.
Turėti žmoną gali beveik kiekvienas vyras. Kartais pasitaiko, kad žmona, moteris, meilužė ir mūza būna viena ir ta pati asmenybė. Bet dažniausiai jos gyvena atskirai.

Ypač tais atvejais, kai įkvėpimui prisišaukti reikia jaunesnio balso, seksualesnės išvaizdos. Su tokiomis mūzomis kai kurie poetai net ir miega. Turbūt jų kūryba yra vaisingiausia. Kiti eina sudėtingesniu keliu, antgamtiškas mūzos savybes priskiria kokiai nors realiai egzistuojančiai savo svajonių damai ir visam gyvenimui pasilieka jos platoniški garbintojai. Dar kitiems – mūza yra abstraktus, grynai dvasinės substancijos objektas.

Tikroji mūza, jeigu ji tau palanki, nekreipia dėmesio į tavo išvaizdą, amžių, drabužius, gyvenimo būdą. Už neištikimybę jai pats save žiauriai nubaudi. Ji vertina tavyje tik tavo pastangas, tavo darbą, kai tu priešokiais margini popierių savo keverzonėmis.
Žmona taipogi vertina tavo darbą, jeigu jis duoda konkrečius vaisius: namą, mašiną, kailinius,  sukneles…

Iš mūzos tu nereikalauji besąlygiškos ištikimybės, nes tai ir neįmanoma. Nors ir pavydi savo plunksnos draugams, kuriems ji palankesnė, bet gerai žinai, kad kelias siekti jos palankumo tėra vienas.
      Su moterimi sudėtingiau. Tegul ji būna nors ir pati dvasingiausia, vis tiek atkreips dėmesį į jauną atletišką kultūristą pliaže, nors tu  tuo metu jai “būgnysi” savo eilėraščius iš sąsiuvinio.

Bet jeigu pro šalį praeis efektyviai apsirengusi kita graži moteris, aišku, ir tu negalėsi į ją  nežiūrėti.  O  žmona daugiau dėmesio skirs jos apdarams negu to kampuoto vyruko figūrai. Kai pastebės, kur tu ganai savo akis, žiauriai sugrąžins į realybę.
– Amžinai tau tik tas galvoje, turbūt ir naktį visokias moteriškas kūno dalis sapnuoji…

    Vargšelė… Nesupranta tavo susidomėjimo estetinės krypties. Juk tu žiūrėjai į moterį kaip į gamtos grožio viršūnę, tobuliausiąjį jos kūrinį.
Ar verta po to būti tokioms ištikimu. Vienas poetas tik jų dainoms buvo ištikimas.
Tačiau ką daryti, jeigu tavo žmona neturi klausos ir balso? Reikia pasitarti su savo sąžine, bet, manau, kad ir taip aišku – tai ne pasiteisinimas.

Mūza tave globoja palinkusi prie popieriaus lapo, pakelia, nuskraidina į Parnasą, pasodina šalia korifėjų. O kai iš ryto prasikrapštai akis, pasiskaitai savo vakarykščią kūrybą… Po velnių, atrodo, kad su vištomis tupėjai.

Vėl sušlama jos sparnai. Tu vėl užimi vietą prie stalo. Tuoj  tuoj pradėsi su ja intymiai bendrauti… Bet čia tavo žemiškoji meilė liepia skusti bulves, nueiti į parduotuvę, išdulkinti kilimą, išdžiaustyti skalbinius, pavalgyti ir tt. Ir vis ji blaško mintis, vis kalbina:
– Ak, mes niekur su tavimi neišeinam!.. Eik čia, brangusis, atsisėsk  šalia, pažiūrėsim serialą. Apkabink mane…
Lyg ji viena negalėtų tos muilo operos žiūrėti.

Arba vėl:
– Na, ar ilgai ten deginsi šviesą, eik greičiau miegoti?!..
– Pasakyk, pasakyk, ar myli mane?  Na, pasakyk!..
– Myliu, myliu!!! – jau pykdamas urzgi tuos laukiamus žodžius, o pats mąstau: “Prisvilo boba”.
Čia, be abejo, parodo charakterį ir tavo dangiškoji meilė, net nepajunti, kaip ji išnyksta neatsisveikinusi.

– Kodėl  vis  pro  šalį, kodėl pro mane, – dar spėji pasiskųsti kažkam mintyse, pagal žinomos dainos žodžius ir melodija, nuvargęs po dienos darbų, prieš užmigdamas.
    Bepigu buvo Baironui ar Puškinui – jiems bulvių skusti nereikėjo.